restaurãcija (lot. restauratio – atnaujinimas, atkūrimas), ankstesnės arba jai artimos politinės santvarkos atkūrimas. Istorijoje žinomiausi restauracijos laikotarpiai yra Stiuartų sugrįžimas į sostą Anglijoje (1660–89) ir Burbonų valdžios atkūrimas Prancūzijoje (1814–30).
Per Anglijos revoliuciją O. Cromwelliui nepavyko sušvelninti rojalistų priešiškumo respublikinei santvarkai. O. Cromwelliui mirus (1658) protektoratas prarado svarbiausią atramą, valdžią perėmusį jo sūnų R. Cromwellį kariuomenė lengvai nušalino. Tremtyje Olandijoje gyvenęs nukirsdinto Karolio I sūnus Karolis II paskelbė Bredos deklaraciją, kurioje dovanojo Parlamento šalininkams ir be kraujo buvo sugrąžintas į Anglijos ir Škotijos sostą. Anglijos restauracijos laikotarpiu Anglikonų Bažnyčiai sugrąžintos jos teisės, pilietiniame kare pralaimėję monarchijos šalininkai atgavo įtaką ir dalį turtų, bet karaliaus absoliučios valdžios atkurti nepavyko, Parlamentas išsaugojo įtaką. Anglijos restauracijos laikotarpiu labai pagyvėjo visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas.
Absoliutizmo nepavyko atkurti ir Prancūzijoje, kur 1814 susirinkęs senatas sugrąžino sostą Burbonams su sąlyga, kad jie prisieks naujai šalies konstitucijai. Karaliumi tapęs Liudvikas XVIII paliko Napoleono I laikų institucijas. Po Napoleono I trumpo sugrįžimo (100 dienų laikotarpis) per vadinmąją antrąją restauraciją daugumai aristokratų grąžintos jų valdos, atkurtos Katalikų Bažnyčios teisės, bet Liudvikui XVIII buvo aišku, kad didžioji visuomenės dalis ankstesnės feodalinės tvarkos nebepripažins, todėl vykdomąją valdžią jis patikėjo nuosaikių pažiūrų ministrams. Kitaip mėginęs valdyti jo įpėdinis Karolis X (bandė panaikinti vietos savivaldą, įvesti cenzūrą, atimti rinkimų teisę iš visų, kurie nebuvo žemvaldžiai) per 1830 Liepos revoliuciją prarado valdžią.
Ir Anglijoje, ir Prancūzijoje restauracijos laikotarpiai atspindėjo visuomenės nuovargį po audringų politinių permainų, bet abiem atvejais grįžimas prie buvusios tvarkos buvo dalinis ir laikinas.