restaurãvimas, architektūros kūrinio ankstesnės būklės atkūrimas, jo istorinės, architektūrinės vertės išryškinimas ir pažeistų arba sunykusių elementų atnaujinimas. Restauravimas pagrįstas moksliniais tyrimais: istoriniais archyviniais, menotyriniais, architektūriniais ir kitais. Restauravimo uždavinys – išsaugoti autentiką, nustatyti ir išryškinti kultūros paveldo objekto estetinę ir istorinę vertę. Vadovaujamasi 1964 Venecijos priimta Tarptautine paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartija. Architektūros objektų restauravimo tradicija, kai pripažįstamas vienas stilius, o neišlikusios detalės kūrybiškai sukuriamos pagal kitų objektų analogus, Europoje siekia 19 a. pradžią. Ryškiausi jo pavyzdžiai – prancūzų architekto E. E. Viollet‑le‑Duco restauruota Paryžiaus katedra (19 a. vid.), po I pasaulinio karo pagal profesoriaus G. Giovannoni pasiūlytą paveldotvarkos darbų grupavimą, jų uždavinius ir metodus restauruoti statiniai Italijoje. Lietuvoje pirmas restauruotas objektas – Šv. Onos bažnyčia Vilniuje (1902–09, architektas J. P. Dziekońskis, inžinierius A. Antonovičius).
L: Kultūros paveldo apsauga Vilnius 1997; J. Glemža Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas Vilnius 2002.
1219