restaurãvimas, dailės kūrinių pirminės būklės atkūrimas, pasitelkiant mokslinių ir meninių disciplinų kompleksą. Restauruojant dailės kūrinius siekiama išsaugoti jų autentiškumą, kiek įmanoma pratęsti jų amžių. Dažniausiai prieš restauravimą dailės kūrinys yra konservuojamas (konservavimas). Visi restauravimo procesai dokumentuojami: fotografuojama, aprašoma atlikti procesai ir naudotos medžiagos. Restauravimo procese, jei yra duomenų, atkuriamos ir sunykusios dailės kūrinio dalys.
Restauruoti dailės kūrinius pradėta antikos laikais. Svetonijaus, Plinijaus Vyresniojo, Pausanijaus (2 a.) raštuose randama to laikotarpio skulptūros ir tapybos kūrinių restauravimo aprašymų. Sunykusius meno kūrinius restauruodavo skulptoriai arba tapytojai, remdamiesi praktiniais įgūdžiais. Viduramžiais buvo nesilaikoma autentikos, dailininkai drąsiai pertapydavo paveikslus, freskas, imperatorių skulptūras perdirbdavo į šventųjų. Restauravimas suintensyvėjo Renesanso epochoje susiformavus poreikiui saugoti kultūros paveldą, ypač antikinį meną. Restauruoti stengtasi derinant epochai būdingą estetinį skonį su antikinio meno kūrinių harmonija ir tobulumu. 17–18 a. Europos dailėje nusirito vadinamojo barokizavimo banga; gotikinio meno kūriniai (bažnyčių altorių retabulai, sieninė tapyba, interjerų skulptūros) buvo taisomi, tobulinami. Tik 18 a. antroje pusėje vokiečių dailėtyrininko J. J. Winckelmanno parašyti traktatai davė impulsą formuotis moksliniam požiūriui į restauravimą. 19 a. pradžioje paminklo autentiškumo klausimus kėlė daugelis meno ir kultūros žinovų, bet gyvavusios tradicijos dar buvo gajos; restauravimas buvo suprantamas kaip paveikslo pertvarkymas, atnaujinimas, atgaivinimas. 19 a. restauravimo teorijos plėtotę veikė romantizmo estetika – grožio išaukštinimas, kuris tapo restauravimo kokybės kriterijumi. 19 a. pasireiškė ir puristinis restauravimo požiūris, sugriežtinęs grynojo stiliaus reikalavimus. 19 a. kūrėsi Europos įvairių šalių paminklosaugos organizacijos. Nuo 19 a. antros pusės restauratoriai į pagalbą pasitelkė gamtos mokslus ir meno istoriją. 1895 W. C. Röntgeno atrasti rentgeno spinduliai buvo pritaikyti ir tapybos kūriniams tyrinėti (restauratorius galėjo pamatyti, kokios būklės tapyba yra po užtapymų sluoksniu). 1883 Romoje vykusi Italijos nacionalinė architektų ir inžinierių konferencija priėmė rezoliuciją, kurioje buvo nurodytos restauravimo veiklos svarbiausios gairės: minimalistinė intervencija į objektą, autentiškumo ir visumos istoriškumo išsaugojimas, procesų dokumentavimo būtinybė. Prie kultūrinių vertybių restauravimo teorinės raidos 20 a. pradžioje prisidėjo A. Rieglio, M. Dvořáko, G. Deni (1850–1932) koncepcijos. Restauravimo kriterijai dažniausiai atitikdavo to laikotarpio estetines nuostatas, restauravimo metodai bei technologiniai tyrimai – mokslo lygį. 20 a. 3–4 dešimtmetyje buvo suformuluotos restauravimo taisyklės ir pagrindiniai principai. Restauravimo sąvoka apibrėžta tarptautiniuose paveldosaugos dokumentuose – Atėnų (1931) ir Venecijos (1964) chartijose, bet iki šiol įvairiose šalyse ar net toje pačioje šalyje ji suprantama nevienodai. Restauravimo teoriniai principai labiausiai nagrinėti 20 a. antroje pusėje. Šioje srityje aktyviai reiškėsi C. Brandi (1906–88), U. Baldini (1921–2006), W. Frodlis (1908–94), H. Althoferis, B. L. Marconi (1894–1975) ir kiti.
Aukštosiose mokyklose įkurtos katedros, rengiančios įvairaus profilio restauratorius. Daugelyje pasaulio šalių veikia paminklų restauravimo institutai. Tarptautines restauravimo nuostatas formuoja įvairios tarptautinės organizacijos – UNESCO, Tarptautinė muziejų taryba (ICOM, įkurta 1946), Tarptautinis kultūros vertybių restauravimo ir konservavimo studijų centras Romoje (ICCROM, įkurtas 1956). Restauravimo klausimais rengiamos konferencijos, leidžiami leidiniai.
LIETUVOJE 1946 P. Gudynas (su kitais) Vilniaus dailės muziejuje įkūrė pirmąsias Lietuvoje Tapybos restauravimo dirbtuves. 1968 dirbtuvės išplėstos ir pertvarkytos į respublikinės reikšmės įstaigą (su tapybos, grafikos, skulptūros, monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės, tekstilės ir keramikos, metalo, medžio ir baldų bei mokslinių tyrimų sektoriais). 1978 Restauravimo dirbtuvės reorganizuotos į Muziejinių vertybių konservavimo ir restauravimo centrą, 1979 į Prano Gudyno restauravimo centrą. Knygų ir popieriaus restauravimo dirbtuvės yra Nacionalinėje M. Mažvydo, Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos bibliotekose. Prie didžiųjų Lietuvos muziejų Kaune, Šiauliuose veikia restauravimo dirbtuvės. Nuo 1999 Vilniaus dailės akademijoje veikia Paminklosaugos katedra.
1746