restitùcija (lot. restitutio – atstatymas, atkūrimas, grąžinimas), procesas, per kurį dėl neteisėtai ar per klaidą gauto turto, sandorio pripažinimo negaliojančiu nuo pradžios (ab initio) arba dėl negalimumo vykdyti prievolę dėl nenugalimos jėgos (force majeure) šalys grąžina viena kitai viską, ką gavo vykdydamos prievolę. Skiriami restitucijos 2 būdai – natūra ir piniginiu ekvivalentu. Restitucija dažniausiai atliekama natūra, piniginis ekvivalentas mokamas tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Piniginio ekvivalento dydis nustatomas pagal realią turto vertę, o ne pagal tai, dėl ko šalys susitarė, pavyzdžiui, sutartį. Restitucijos rūšys: dvišalė (abišalė) – kai teisinio santykio dalyviai grąžinami į pradinę padėtį, buvusią iki tam tikro juridinio fakto atsiradimo, vienašalė – kai vienai šaliai grąžinama viskas, ką ji buvo perdavusi vykdydama įsipareigojimus, o antroji šalis nėra grąžinama į pradinę padėtį, jos turtas, kaip tam tikra sankcija jai, išieškomas į valstybės pajamas, restitucijos negalimumas – tam tikra sankcija šalims už tai, kad jos nepakluso teisės aktų reikalavimams, nė viena iš šalių nėra grąžinama į pradinę padėtį, o jų turtas, gautas vykdant įsipareigojimus, perduodamas į valstybės pajamas pagal viešosios teisės normas. Restitucija, kaip prievolinis teisinis pažeistos teisės gynimo būdas, galimas tik tada, jei šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai.
Restitucija taikyta jau senovės romėnų teisėje, kur restitucija formuliariniame procese reiškė ypatingą pretorinės gynybos priemonę, kuria naudodamasis magistratas (pretorius), remdamasis ne įstatymu, o savo nuožiūra, vadovaudamasis teisingumu atkurdavo buvusią civilinių santykių padėtį. Pavyzdžiui, apgaulės ar prievartos būdu sudarius sandorį, nukentėjusioji šalis galėjo kreiptis į pretorių, kuris, naudodamas teisės gynimo priemonę restitutio in integrum, grąžindavo šalį į pradinę padėtį, tai yra į tą padėtį, kurioje ji buvo iki šio juridinio fakto.
LIETUVOJE pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) sutartiniuose santykiuose restitucijos pagrindai yra sandorio negaliojimas ab initio, prievolės negalimumas įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties nutraukimas, taip pat numatytas restitucijos taikymas, kai apdovanotasis privalo grąžinti dovaną dovanotojui. Restitucija dažniausiai taikoma sandorius pripažįstant negaliojančiais. Restitucijos taikymo pagrindas nesutartiniuose santykiuose (turto gavimas nesant tarp šalių jokio susitarimo) – turto gavimas neteisėtai arba per klaidą.