restitucija

restitùcija (lot. restitutio – atstatymas, atkūrimas, grąžinimas), religinių bendrijų iki SSRS okupacijos įgyto ir iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas, o nesant tokios galimybės – teisingas atlyginimas už jį. 1990 02 14 LSSR Aukščiausioji Taryba nuosavybės restitucijos įstatyme Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms buvo nustatyta palaipsniui grąžinti Bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausiusias patalpas. 1990 06 12 priimtas Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas, kuriuo valstybė įsipareigojo kompensuoti Bažnyčiai padarytus nuostolius pagal abipusiškai priimtinus susitarimus. Siekiant sukonkretinti 1990 įstatymą buvo priimtas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (1995). Jame nustatyta, kad atkuriamos bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal SSRS įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Konstituciją (1992) yra išimtinė Lietuvos nuosavybė. Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, kaip išimtinė Lietuvos nuosavybė, gali būti perduoti neterminuotai naudotis nustačius šio objekto paminklosaugos sąlygas ir religinei bendrijai pasirašius saugojimo įsipareigojimą. Susigrąžinti nekilnojamąjį turtą turi teisę tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvoje iki 1940 07 21 ir kurių turtas buvo okupacinių struktūrų nusavintas. Tokią pat teisę turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis (šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausios vadovybės). Religinėms bendrijoms atkuriama nuosavybės teisė tik į Lietuvos teritorijoje išlikusį nekilnojamąjį turtą jį grąžinant natūra arba išperkant. Valstybė natūra negrąžina, bet išperka gyvenamuosius namus ir butus, jei juose gyvena nuomininkai, pastatus ir kitus statinius, pertvarkytus, perstatytus taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jei jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 %, pastatus ir statinius, perduotus mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms, pastatus ar jų dalis, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus. Religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo galėjo pateikti to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per 1 metus nuo 1995 03 30. Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti per 1 metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos. Pagal Katalikų Bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo įstatymą (2005) atkuriamos jos nuosavybės teisės į valstybės saugyklose saugomas nacionalizuotas kultūros vertybes.