restruktūrizãcija (re… + struktūra), miesto arba jo dalies tikslinis ir planingas struktūrinės kaitos procesas. Restruktūrizacijos tikslas – iš esmės pakeisti esamą teritoriją, jai suteikti naują materialų pavidalą, funkcijas (dažniausiai reprezentacines). Vykdoma dėl įvairių (dažniausiai kartu veikiančių) priežasčių (politinių, ideologinių, socialinių, demografinių, ekonominių, ekologinių, estetinių, techninių), dažniausiai po stichinių nelaimių, karų. Vykdant restruktūrizaciją keičiama teritorijos plano ir erdvių sandara, gamtinis pagrindas, griaunamas senasis užstatymas (dažniausiai centrų, senamiesčių).
Planingi didelio masto miestų pertvarkymai vykdyti dar senovės Romoje. 20 a. restruktūrizacija taikoma politinės ir ekonominės galios bei vartotojų visuomenės simboliams kurti, ji tenkina būsto poreikius (sparčiai didėjant gyventojų skaičiui), tobulina miesto transporto infrastruktūrą. Restruktūrizaciją skatino ir Atėnų chartijoje (1933) apibendrintos modernistinės miesto vizijos. Restruktūrizacija suintensyvėjo po II pasaulinio karo atstatant miestus. Nuo 6 dešimtmečio dėl globalizacijos skatinamos intensyvios miestų plėtros ir atsiradus modernioms statybos technologijoms įgavo masinį pobūdį. Nuo 8 dešimtmečio vis labiau kritikuojama dėl miesto tradicinės gyvenamosios aplinkos, paveldo, kultūrinės įvairovės ir savitumo naikinimo, miestų ir jų dalių, miestiečių gyvensenos suvienodinimo, gentrifikacijos (neturtingų senųjų gyventojų išsikėlimas dėl labai padidėjusios atnaujintų būstų kainos), vietinių tradicinių bendruomenių ardymo, lėšų švaistymo, miesto ekologinės būklės bloginimo. Šiuolaikinės restruktūrizacijos atmaina – posturbanizmas, dar vadinamas reginių urbanizmu (spectacular urbanism). Ryškesni restruktūrizacijos pavyzdžiai: Rockefellerio centro kompleksas Niujorke (1938, architektas A. Reinhardtas), Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras (1977, architektai R. Piano, R. Rogersas), Vilniuje – Vokiečių gatvė (20 a. 5–6 dešimtmetis), miesto centras dešiniajame Neries krante (20 a. 6–7 dešimtmetis ir 21 a. pradžia).
Restruktūrizacijos sąvoka atsirado 20 a. antroje pusėje. Restruktūrizacijai dažniausiai priešinasi vietos bendruomenės, įvairūs judėjimai, kartais restruktūrizaciją vadindami tyčiniu miesto naikinimu – urbicidu (1963 sąvoką pavartojo Didžiosios Britanijos rašytojas M. J. Moorcockas). 20 a. pabaigoje susiklostė restruktūrizacijai priešingos urbanistinės teorijos (naujasis urbanizmas, reurbanizmas, revitalizacija, regeneravimas, naujasis tradicionalizmas, kasdienybės urbanizmas, tvarusis ir ekologinis urbanizmas, kultūrinis urbanizmas).
L: S. Parker Urban Theory and the Urban Experience: Encountering the City London 2003; Cities in Transition: Globalization, Political Change and Urban Development New York 2005; Planning Twentieth Century Capital Cities London 2006.
21