retòrinės figros, stilstinės figros, kalbõs figros, raiškiõs, įtikinamos ir įtaigios kalbos priemonės, dažniausiai žodžių junginys. Figūrų terminas atsirado senovės Graikijoje, jis buvo pasiskolintas iš tapybos ir skulptūros. Figūros buvo suprantamos kaip gyvo, gražaus kūno judesys skulptūroje, menininko ranka nutapyta išraiškinga žmogaus poza paveiksle. Kaip gero skulptoriaus kūrinys skiriasi nuo sustingusios mumijos, taip dinamiška, gyvybinga, ekspresyvi kalbos figūra (figura orationis) – nuo neutralaus pasakymo. Retorikos mokslas visada skyrė daug dėmesio retorinėms figūroms.
Kai kurie retorikos teoretikai prie figūrų skiria ir tropus, bet pabrėžia jų skirtumą: tropai visada susiję su vieno žodžio (in verbis singulis) semantika, su žodžio reikšmių operacijomis, todėl priskiriami leksinių semantinių figūrų grupei, retorinės figūros siejamos su žodžių grupėmis, fundamentinėmis sakinio struktūros (in verbis coniunctis) variacijomis. Tropai prieštarauja logikos, dauguma retorinių figūrų – sintaksės dėsniams.
Nuo antikos laikų žinoma keli šimtai retorinių figūrų pavadinimų, ne mažiau ir jų klasifikacijų. Klasikinėje retorikoje skiriamos žodžių figūros (lotynų kalba figurae verborum; jų esmę sudaro paveikūs žodžių, frazių, sakinių sudarymo, kartojimo, siejimo būdai) ir minties figūros (lotynų kalba figurae mentis, sententiarum; jas lemia neįprasti, dažniausiai perkeltinės reikšmės minčių reiškimo būdai). Žodžių figūros dažniausiai skirstomos į plėtojimo (per adiectionem; anadiplozė – sakinio, eilutės ar frazės pabaigoje pavartoto žodžio ar posakio kartojimas gretimo sakinio, eilutės ar frazės pradžioje, pvz., Išauš diena – diena graži, S. Nėris; anafora, poliptotonas – tos pačios šaknies žodžio kartojimas sakinio įvairiose vietose, pvz., Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai, A. Baranauskas; polisindetonas, simploka ir kitos), trumpinimo (per detractionem; elipsė ir jos atmainos – adjunkcija, zeugma – kai keli sakinio elementai prišlieti arba sukabinti tarsi grandinėmis prie vieno dėmens, pvz., Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas, M. Daukša; asindetonas ir kitos), komponavimo (per ordinem; antitezė, chiazmas, inversija, jos sudėtingesnė atmaina hiperbatonas – kai išardoma nuosekli žodžių semantinė dermė, pvz., Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus, Maironis; izokolonas – sintaksinis paralelizmas, vienodas sakinio dalių išdėstymas gretimose frazėse arba frazės atkarpose, parceliacija – semantiškai susietų žodžių junginių ar sakinių išskaidymas pagal intonaciją, pvz., Visas Vilniaus kraštas turi būti Lietuvos ribose. Ir bus, A. Smetona) ir kitas.
Tokio figūrų skirstymo laikosi ir nemažai šiuolaikinių retorikos knygų autorių. Minties figūros neatskiriamos nuo žodžių figūrų, kaip žodis neatskiriamas nuo kalbamo dalyko, o dalykas – nuo žodžio. Dėl tos priežasties figūrų klasifikavimas lieka sąlygiškas, tos pačios figūros vienų teoretikų priskiriamos tropams, kitų – atskirai figūrų grupei, vienų skiriamos sintaksinėms, kitų – semantinėms (pvz., ironija, oksimoronas, paronomazija ir kita) figūroms. Retorinės figūros ne visada būna grynos, nemaža jų dalis yra vadinamieji paribiai, jos gali būti sudarytos ne vienu, bet kelių lygmenų pagrindu. Stilistika, iš retorikos perėmusi visą figūrų mokslą, pavadino jas stiliaus figūromis. Pagal įvairius lygmenis stilistai skiria leksines semantines (tropai), sintaksines, morfologines, darybines, fonetines, grafines figūras, bet pripažįsta tokio skirstymo sąlygiškumą (K. Župerka).
Kai kurie teoretikai retorines figūras skirsto į mikro‑ ir makrofigūras. Mikrofigūroms (anagrama, metatezė, palindromas, sinkopė ir kita) būdinga žodžio struktūros transformacija – perstatant, sukeičiant, pridedant, praleidžiant skiemenis arba raides gaunamas naujas žodis (pvz., pliurpalizmas / pliuralizmas, Pablatijys / Pabaltijys, klanas / kalnas). Makrofigūrų (anafora, epifora, chiazmas, izokolonas, paralelizmas, polisindetonas, simploka ir kita) efektas matyti tik sakinyje ar ilgesniame tekste. Etimologinė figūra (žodžio šaknies pakartojimas giminiškuose žodžiuose semantinei žodžio galiai sustiprinti, pvz., Ar tik ne Suginčiuose… susiginčijau su anuomet dideliais poetais iš Leningrado, S. Geda), paranomazija, poliptotonas ir kitos figūros priklauso mikrofigūroms, bet jų tikrasis efektas matyti tik sakinyje, todėl kai kurių teoretikų skiriamos prie makrofigūrų.
L: R. Koženiauskienė Retorika: Iškalbos stilistika Vilnius 22001.
923