retoromãnų kalbà, románšių kalbà, priklauso indoeuropiečių šeimos romanų kalbų šakos vakarų grupei. Vartojama Šveicarijos rytinėje dalyje, Graubündeno kantone, nuo 1938 viena oficialių Šveicarijos kalbų (kartu su italų, prancūzų, vokiečių). Iš viso kalbančiųjų apie 60 000 (apie 0,5–1 % Šveicarijos gyventojų; 21 a. pradžioje). Genetiškai artimiausia romaniškoms friulų ir ladynų kalboms, vartojamoms Italijos šiaurinėje dalyje (kai kurių kalbininkų visos trys kalbos laikomos vienos retoromanų kalbos tarmėmis). Manoma, retų gentys Alpėse apsigyveno 5 a. prieš Kristų. Vėliau buvo stipriai romanizuotos. Kalba kilo susiliejus retų genčių tarmėms ir liaudies lotynų kalbai. Retoromanų kalba artima prancūzų ir italų kalboms, didelę įtaką turėjo vokiečių kalba. Skiriamos 5 tarmės. Seniausi rašytiniai paminklai iš 16 a. (tuo laikotarpiu į retoromanų kalbą buvo išversta ir Biblija). Kuriama grožinė literatūra, rengiamos radijo ir televizijos laidos, leidžiami laikraščiai, žurnalai, mokomasi mokyklose. Išleista nemažai dvikalbių žodynų (retoromanų–anglų, retoromanų–prancūzų, retoromanų–vokiečių ir kitų), gramatikų. 1980 standartizuota viena bendrinė rašomoji retoromanų kalba, apimanti visas tarmes. Raštas lotyniškaisiais rašmenimis – vartojamas itališkas variantas su kai kuriais vokiečių kalbos raštui būdingais elementais. Retoromanų kalba nykstanti, iš aktyvios vartosenos stumia italų ir vokiečių kalbos.
85