revitalizãcija (re… + lot. vitalis – gyvybinis, gyvybingas), urbanistikoje, architektūroje – teritorijos, nekilnojamojo kultūros paveldo modernizavimo būdas: funkcionalumo grąžinimas jų nykstančioms dalims, aplinkos kokybės, ūkinio aktyvumo, socialinės integracijos plėtra. Revitalizacija išsaugo perspektyvias senąsias funkcijas ir sukuria naujų, pagyvina socialinę ekonominę veiklą teritorijoje, suteikia jai naujų estetinių savybių, padidina patrauklumą, pritraukia naujus gyventojus. Nekilnojamojo kultūros paveldo revitalizacija – jo integravimas į visuomeninį gyvenimą pritaikant jį naudoti taip, kad geriausiai atsiskleistų kultūros paveldo vertingosios savybės ir būtų sudarytos galimybės jį pažinti. 21 a. vis dažniau vartojama teritorijos, kultūros paveldo atgaivinimo sąvoka.
Vakarų Europoje teritorijos imtos modernizuoti po II pasaulinio karo. Žymesni revitalizacijos pavyzdžiai: Montréalio senamiestis (1995–2010), Lough Key ežero parkas Airijoje (Konachto provincija, 2007). Lietuvoje atgaivinamos ir viešosioms reikmėms pritaikomos miestų dalys, kultūros paveldo kompleksai (Kairėnų dvaro sodyba, 2008), statiniai (Liubavo dvaro malūnas, 2011).
1836