revoliuciniai demokratai

revoliùciniai demokrãtai, istorinėje ir publicistinėje literatūroje paplitęs Rusijos valstiečių revoliucijos ideologų, socialdemokratų pirmtakų, pavadinimas. Valstiečių revoliucijos idėją revoliuciniai demokratai siejo su utopiniu socializmu. Laikė valstiečius svarbiausia revoliucine jėga, manė, kad Rusija, kurioje išliko kaimo bendruomenė, gali sukurti socializmą apeidama kapitalizmą. Pagal socialinę kilmę revoliuciniai demokratai daugiausia buvo raznočincai. Žymiausi revoliuciniai demokratai: nuo 19 a. 5 dešimtmečio pabaigos – M. Bakuninas, V. Belinskis, A. Gercenas, N. Ogariovas; 7 dešimtmetyje – N. Černyševskis, N. Dobroliubovas, D. Pisarevas. Nuo 8 dešimtmečio revoliucinių demokratų ideologiją plėtojo narodnikai. Revoliucinių demokratų idėjos veikė visuomeninių mokslų, literatūros ir meno plėtotę. Pasak V. Lenino, revoliuciniai demokratai buvo Rusijos revoliucinio judėjimo antrojo, vadinamojo raznočincų, etapo (1861–95) vadovaujamoji jėga. Sovietinėje istoriografijoje ir politinėje literatūroje revoliuciniais demookratais buvo vadinami Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas, A. Mackevičius, B. Liutkevičius.