revoliùciniai tribunõlai, 1917–22 Sovietų Rusijos ypatingieji teismo institutai. Revoliuciniai tribunolai įkurti po 1917 bolševikų įvykdyto Spalio perversmo remiantis 1917 11 22 Liaudies komisarų tarybos dekretu dėl teismo. Revoliucinį tribunolą sudarė Darbininkų, kareivių ir valstiečių deputatų tarybos renkami 6 nariai ir pirmininkas. Revoliuciniai tribunolai (ir vietos teismai) pakeitė visus senuosius teismus, formaliai turėjo kovoti su plėšikavimu, turto grobimu, sabotažu ir kita, bet faktiškai buvo viena svarbesnių naujos valdžios įtvirtinimo ir vadinamojo raudonojo teroro priemonių (revoliuciniai tribunolai taip pat turėjo kovoti su kontrrevoliucinėmis jėgomis), jų veikla nebuvo varžoma, pavyzdžiui, jie galėjo kviesti arba nekviesti liudininkus, suteikti teisę į gynybą arba jos nesuteikti, bylas spręsti vadovaujantis ne įstatymais, bet neapibrėžta vadinamąja revoliucine sąžine. Kaltinamuosius į revoliucinį tribunolą pristatydavo Ypatingoji komisija (ČK). Revoliucinio tribunolo sprendimai iš pradžių buvo neskundžiami, kasacijos tvarka nustatyta tik 1918 06 18 Visos Rusijos centro vykdomojo komiteto (VRCVK) dekretu. 1918 06 13 revoliuciniai tribunolai gavo teisę skirti mirties bausmę (1917 10 26 ji Rusijoje buvo panaikinta, bet nuo 1918 02 kaltinamieji šaudyti be teismo sprendimo).
Revoliucinių tribunolų sistema ir jų veiklos normos kito: 1918 05 dekretu revoliuciniai tribunolai liko tik gubernijų ir pramoniniuose centruose, svarbiuose gleležinkelio mazguose, kitur buvo panaikinti, revoliuciniai tribunolai gavo įgaliojimus spręsti šnipinėjimo, pogromų, kyšininkavimo, dokumentų klastojimo, chuliganizmo bylas. Ypatingos reikšmės byloms spręsti 1918 05 įkurtas revoliucinis tribunolas prie Rusijos centro vykdomojo komiteto. 1919 10 ČK viduje įkurtas Specialusis revoliucinis tribunolas, kuris sprendė spekuliacijos, kyšininkavimo ir tarnybinių nusikaltimų bylas.
1922 sukūrus vientisą vadinamųjų liaudies teismų sistemą revoliuciniai tribunolai buvo panaikinti.