rezideñtas (lot. residens, kilm. residentis – liekantis sėdėti), viduriniais amžiais diplomatinis atstovas, nuolat buvęs užsienio valstybėje. Iki 15 amžiaus rezidentai buvo skiriami retai, vyravo specialiųjų misijų arba ad hoc (lotynų kalba šiam tikslui) diplomatija. Dėl tarptautinių santykių pobūdžio, didelių išlaidų, tinkamai parengtų rezidentų trūkumo ir kitų priežasčių pasiuntiniai dažniausiai buvo siunčiami į kitą valstybę su konkrečia užduotimi, o ne nuolat joje reziduoti. Pagrindus nuolatiniu atstovavimu pagrįstai diplomatijai padėjo Romos katalikų bažnyčia. Ji naudojosi ne tik ad hoc misijomis, bet steigė ir nuolatines atstovybes. Platus nuolatinių ir ad hoc misijų tinklas darė įtaką besiformuojančioms valstybių diplomatinėms tarnyboms. 11 a. pabaigoje–13 amžiaus pradžioje susisteminta bažnytinė kanonų teisė numatė pačias griežčiausias bausmes tiems, kurie kėsindavosi į popiežiaus atstovų, kurjerių ir priimamų diplomatinių atstovų neliečiamybę ar trukdydavo vykdyti jiems pavestas užduotis.
Rezidentų ir atstovybių institutai atsirado Italijoje. Vienas pirmųjų, pradėjęs naudoti rezidentus, buvo Milano hercogas G. G. Visconti (1351–1402). Vėliau ir kitos Italijos respublikos įtvirtino rezidentų institutą. 1435 Venecija pirmoji paskyrė rezidentą Romoje. 15 amžiaus viduryje Venecija, Milanas, Florencija ir Neapolis jau buvo apsikeitusios nuolatinėmis atstovybėmis. Iki 15 amžiaus pabaigos nuolatiniais diplomatiniais atstovais tarp savęs ir su Italijos respublikomis apsikeitė Ispanijos, Anglijos, Prancūzijos karališkieji dvarai. Rezidentų veiklą reglamentavo taisyklės, pavyzdžiui, Venecijos pasiuntiniams buvo draudžiama vykti į diplomatinę misiją su žmona, kad ji neišplepėtų valstybės paslapčių, siekiant sumažinti nunuodijimo pavojų reikalauta pasiimti virėją. Vidurinių amžių Europoje susiformavo nuostata, kad rezidentas atsako pagal savo šalies vidaus teisę, tai yra jiems taikoma jų valdovų jurisdikcija, bet kartais būdavo įkalinami už padarytus kriminalinius nusikaltimus ar šnipinėjimą reziduojamoje šalyje. Diplomatinė tarnyba viduriniais amžiais buvo pavojingas darbas, nes bažnytinių ir pasaulietinių teisės normų dėl diplomatų neliečiamybės ir kitų apsaugos priemonių dažniausiai nebuvo laikomasi. Pasiuntinių nuolatinis rezidavimas užsienio valstybėse sukeldavo konfliktus tarp valdovų, kai atstovaujamasis valdovas siekdavo išsaugoti savo jurisdikciją pasiuntiniui, o priimančiosios valstybės valdovas – pajungti užsienio valdovo pasiuntinį savo jurisdikcijai. Centrinė valdžia viduriniais amžiais buvo silpna ir dažniausiai nepajėgi apsaugoti rezidentų nuo plėšikavimo ir vietinių feodalų savivalės, todėl rezidentai į savo paskyrimo vietą vykdavo lydimi būrio karių.
567