režmas (pranc. régime < lot. regimen – vedimas, vadovavimas), tarptautinių santykių konkrečias sritis reguliuojančių principų, normų, taisyklių, sprendimo priėmimo procedūrų visuma. Tarptautinių režimų yra visose svarbiausiose pasaulio politikos srityse: saugumo, ekonomikos, gamtos apsaugos, žmogaus teisių apsaugos. Dauguma režimų susieti su bent viena tarptautine organizacija (pavyzdžiui, Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku), kuri prižiūri, kaip režimą pripažįstantys nariai laikosi taisyklių, taip pat atlieka tarpininko vaidmenį arba vykdo kitas režimui palaikyti būtinas funkcijas. Tokias organizacijas dažniausiai kuria valstybės, jos turi ribotus įgaliojimus. Režimai (pavyzdžiui, tarptautinio civilinio oro transporto, telekomunikacijų reguliavimo taisyklės, branduolinio ginklo gamybą kontroliuojančių taisyklių ir organizacijų visuma) dažniausiai taikomas tik jam pritariančioms šalims, kartais – tik konkrečiam regionui (pavyzdžiui, Antarkties sutartis, Jungtinių Amerikos Valstijų–Kanados Didžiųjų ežerų vandens kokybės režimas).
Režimas yra neišvengiama valstybių sugyvenimo dalis, todėl paprastesnių tarptautinių režimų būta nuo seno, bet ypač daug jų radosi po Antrojo pasaulinio karo, kai padidėjo valstybių tarpusavio priklausomybė, atsirado naujų technologijų (pavyzdžiui, vien dvišalėmis sutartimis nustatyti telekomunikacijos taisykles tapo per daug sudėtinga). Režimo terminas atsirado 20 amžiaus 8 dešimtmetyje, bet politologai ir kiti tarptautinių santykių specialistai režimo reiškinį pradėjo tirti 20 amžiaus pabaigoje. Pastebėta, kad labai daug tarptautinių režimų radosi Jungtinėms Amerikos Valstijoms tapus globalia jėga. Politologai dažniausiai svarsto 2 klausimus: ar tam, kad režimas sėkmingai veiktų, jį turi remti viena vyraujanti jėga (tai yra ar tarptautiniai režimai nepraras svarbos labiau daugiapoliame pasaulyje) ir ar pačios režimą sudarančios normos yra svarbesnės už jas siūlančių valstybių įtaką. Sociologai daugiausiai tiria režimo poveikį socialinių normų kaitai ir plačiai pripažintų socialinių normų įtaką režimams.
Režimų nauda akivaizdi (pavyzdžiui, tarptautiniuose santykiuose sumažėja neapibrėžtumo, jie labiau prognozuojami), bet yra ir šios tvarkos kritikų, kurie pabrėžia tendenciją, kad įtakingi režimai kartais tampa nepriklausoma nuo juos sukūrusių valstybių politine jėga, juos sunku demokratiškai kontroliuoti (pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos nustatytą režimą). Daugelis režimų (pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos kontroliuojamas saugumo režimas) kritikuojami dėl neefektyvumo.