rėžis

ržis, žemės ruožas – į vienkiemius neišskirstyto kaimo valstiečiui priklausantis ilgas ir siauras žemės sklypas.

Lietuvoje rėžia įsigalėjo 16 a. per Valakų reformą, įvedus trilaukę dirbamos žemės sistemą.

Rėžių dydžiai ne visur buvo vienodi: didžiausi Žemaitijoje ir Užnemunėje, mažiausi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vidutinis rėžio dydis Lietuvoje buvo 0,6 ha. Mažiausi rėžiai buvo Trakų, Ukmergės (0,34 ha), Zarasų (0,36 ha), Utenos (0,39 ha), didžiausi Tauragės (1,11 ha), Kretingos (1,96 ha), Telšių (2,86 ha) ir Mažeikių (4,35 ha) apskrityse.

20 a. 4 dešimtmetyje Klaipėdos krašte, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse rėžių sistema buvo beveik išnykusi.

Rėžiai žemės ūkiui yra žalingi: jų siaurumas kliudo atlikti žemės ūkio darbus ir naudoti žemę (ypač ganyti gyvulius); daug žemės užima ežios, kuriose veisiasi ir plinta piktžolės; daug laiko sugaištama norint pasiekti tolimą rėžį. Rusijos imperijos valdymo metais Lietuvoje su žemės rėžiais 20 a. pradžioje kovojo P. Stolypinas, Lietuvos Respublikoje – vyriausybė žemėtvarkos priemonėmis (rėžiai trukdo nuosavybės teisių į žemę grąžinimui).

2436