režisūrà, meninės kūrybos rūšis – dramos, muzikos, lėlių, radijo spektaklio, cirko vaidinimo, filmo, televizijos laidos arba masinio renginio kūrimas. Apima statomo spektaklio (filmo) problematikos, stilistikos ir prasminės koncepcijos kūrimą. Režisierius derina ir sieja visas spektaklio (filmo) dalis: aktorių vaidybą, dekoracijas, kostiumus, muziką, apšvietimą, garsinį apipavidalinimą, spektaklio (filmo) tempo ir ritmo nustatymą, kine – scenarijaus autoriaus, operatoriaus, garso ir vaizdo montažo kūrėjo darbą, kitus spektaklio (filmo) elementus. Režisūra siekiama sukurti vientisą, menine idėja paremtą scenos reginį (filmą). Režisieriaus sumanymas tobulinamas per repeticijas (filmavimo bandymus, filmavimo aikštelėje).
Teatro režisūra
Teatre režisūros elementų būta visose epochose (režisierius). Kaip savarankiška meninės kūrybos rūšis režisūra pradėjo klostytis 19 a. antroje pusėje. Šiuo laikotarpiu Meiningeno teatre režisierius L. Chronegkas pradėjo diegti režisūrinio teatro principus: siekė spektaklio darnios visumos, istorinės aplinkos atkūrimo, vaidybos ansambliškumo, itin daug reikšmės teikė masinėms scenoms, jose vaidinantiems statistams, repeticijų procesui. 19 a. pabaiga–20 a. pradžia laikoma režisūros įsitvirtinimo laikotarpiu ir vadinama Didžiąja teatro reforma. Ji prasidėjo Prancūzijos (Théâtre‑Libre, įkurtas 1887 Paryžiuje, režisierius A. Antoine’as), Vokietijos (Freie Bühne, įkurtas 1889 Berlyne, režisierius O. Brahmas), D. Britanijos (Independent Theatre, įkurtas 1891 Londone, režisierius J. Greinas), Rusijos (Maskvos dailės teatras, įkurtas 1898, režisieriai V. Nemirovičius‑Dančenko ir K. Stanislavskis) teatruose. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kai kurių režisierių kūryboje buvo ryšku natūralizmo (natūralizmas teatre), simbolizmo (simbolizmas teatre) elementai.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Šveicarijos teatro veikėjas A. Appia (knyga Muzika ir inscenizavimas / Die Musik und dei Inszenierung 1899), anglų režisierius E. G. Craigas (knyga Teatro menas / The Art of the Theatre 1905, straipsniai žurnale The Mask 1908–29) suformulavo režisūros, kaip savarankiškos meno rūšies, atsiradimo prielaidas, pabrėžė režisieriaus svarbą teatre, iškėlė spektaklio meninės sintezės, sąlygiškumo, scenovaizdžio konstruktyvumo idėjas, kurias vėliau plėtojo kiti režisieriai.
20 a. pirmoje pusėje išryškėjo keletas režisūros krypčių. Psichologinio realizmo estetika savo kūrybą grindė V. Nemirovičius‑Dančenko, K. Stanislavskis (abu Rusija), Ch. Dullinas, F. Gémier, L. Jouvet, G. Pitoëffas (visi Prancūzija), J. Osterwa, L. Schilleris (abu Lenkija), E. Le Gallienne (1899–1991, Jungtinės Amerikos Valstijos). Sąlyginio teatro elementai vyravo režisierių V. Mejerholdo, A. Tairovo, J. Vachtangovo (visi Rusija), B. Brechto, M. Reinhardto (abu Vokietija), T. Guthrie (Didžioji Britanija) kūryboje. Jie daug eksperimentavo, ieškojo naujų raiškos priemonių. Kai kurių režisierių (V. Mejerholdo, M. Reinhardto) kūrybinė raida susijusi su keliomis režisūros kryptimis. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio Vakarų Europoje režisūrai turėjo įtakos avangardizmas (avangardizmas teatre; itin svarbi buvo prancūzų aktoriaus, teatro teoretiko A. Artaud plėtota žiaurumo teatro teorija), politinis teatras (režisieriai L. Jessneris, E. Piscatoras, abu Vokietija), epinis teatras (E. Piscatoras, B. Brechtas, abu Vokietija), vadinamasis Keturių kartelis (režisieriai G. Baty, Ch. Dullinas, L. Jouvet, G. Pitoëffas, visi Prancūzija). Nuo 20 a. vidurio režisūros raida teatre susijusi su režisierių J.‑L. Barrault, R. Planchono, P. Chéreau, A. Mnouchkine (visi Prancūzija), G. Strehlerio (Italija), P. Brooko, P. Hallo (abu Didžioji Britanija), P. Steino (Vokietija), J. Liubimovo, A. Efroso, G. Tovstonogovo (visi Rusija), T. Kantoro, J. Grotowskio (abu Lenkija), Living Theatre, R. Wilsono (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), E. Barbos kūrybinėmis paieškomis.
Lietuvos teatro režisūra
Lietuvoje nuo profesionaliojo lietuvių teatro atsiradimo režisierių J. Vaičkaus, K. Glinskio, B. Dauguviečio kūryboje vyravo realistinė kryptis. Daugumai jų spektaklių būdinga 19 a. pabaigos–20 a. pradžios rusų ikireforminio teatro bruožai (tuomet režisierius atlikdavo pagalbines funkcijas). Simbolistinio teatro teorines idėjas propagavo A. Sutkus. 20 a. 3–4 dešimtmetyje A. Oleka‑Žilinskas, M. Čechovas pradėjo plėtoti konceptualios režisūros principus, greta realistinio psichologizmo naudota ir sąlygiškumo, grotesko elementai. 4–7 dešimtmetyje režisierius R. Juknevičius plėtojo poetinio psichologinio realizmo, 6–8 dešimtmetyje J. Miltinis – filosofinio intelektualiojo teatro kryptį. 5–7 dešimtmetyje itin reikalauta laikytis socialistinio realizmo krypties. Realistinio psichologinio teatro kryptis vyravo H. Vancevičiaus kūryboje (6–9 dešimtmetis). Pastatyta spektaklių ir su grotesko, sąlyginio teatro elementais (J. Jurašas, V. Čibiras, A. Ragauskaitė, P. Gaidys). 8–9 dešimtmetyje plėtotas metaforinis teatras (E. Nekrošius, D. Tamulevičiūtė), siekta įteisinti teatro, kaip savarankiško meno, raiškos būdus. Psichoanalitinio teatro bruožai būdingi J. Vaitkaus, G. Padegimo režisūrai. Nuo 9 dešimtmečio subtilaus, rafinuoto psichologinio teatro kryptį plėtojo R. Tuminas. 10 dešimtmetyje galutinai įsitvirtino autorinė režisūra. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje aktyviau plėtota socialinio teatro kryptis (O. Koršunovas, J. Vaitkus, C. Graužinis, G. Varnas).
Apie režisūrą dar teatras, Lietuvos teatras 1920–1940, Lietuvos teatras 1940–1944, Lietuvos teatras 1945–1970, Lietuvos teatras 1970–1990, Lietuvos teatras po nepriklausomybės atkūrimo.
L: Teatrinės minties pėdsakais / sud. A. Vengris 2 kn. Vilnius 1969–82; P. Brook Tuščia erdvė Vilnius 1992; Modernus teatras / sud. R. Marcinkevičiūtė, G. Mareckaitė Vilnius 1995; A. Artaud Teatras ir jo antrininkas Vilnius 1999; A. Liuga Laiko sužeistas teatras Vilnius 2008; V. Mejerhold Apie teatrą / sud. R. Marcinkevičiūtė Vilnius 2008; É. Zola Natūralizmas teatre: Teorijos ir pavyzdžiai / sud. R. Vasinauskaitė Vilnius 2008; H.‑T. Lehman Postdraminis teatras Vilnius 2010; R. Vasinauskaitė Laikinumo teatras Vilnius 2010; J. Grotowski Skurdžiojo teatro link / sud. E. Barba Vilnius 2011.
Kino režisūra
Kino filmų režisūros specifiką lemia meninės raiškos ir kino technikos priemonių gausus naudojimas. 20 a. pradžioje kino, kaip savarankiško meno pripažinimui, didelę įtaką padarė Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriaus D. W. Griffitho kūryba. Jis ištobulino kino raiškos priemones (atskleidė kino kameros, montažo įvairias galimybes), naujai suvokė režisieriaus darbą kuriant bendrą meninį vaizdą (suskirstė kino kūrimo darbą į atskirus etapus, įsteigė atsakingus už scenarijų, darbą su aktoriais, rekvizitą skyrius), kino aktoriaus vaidybos principus, montažo, muzikos reikšmę. Režisūros raida susijusi ir su kitų nebyliojo kino režisierių Ch. Chaplino, K. Vidoro (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), S. Eizenšteino, V. Pudovkino, L. Kulešovo, Dz. Vertovo (visi Rusija), O. Dovženkos (Ukraina), A. Gance’o, J. Epsteino, R. Clairo (visi Prancūzija), G. W. Pabsto, F. W. Murnau (abu Vokietija) kūryba. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio pradėjus klostytis garsiniam kinui režisūros uždaviniai pasikeitė. Vaizdo ir garso derinys įgalino režisierius visapusiškiau vaizduoti tikrovę. Susiklostė prancūzų poetinio realizmo kinas (R. Clairo, J. Vigo, M. Carné, kai kurie J. Renoiro filmai). Naujas požiūris į režisūrą atsiskleidė Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriaus O. Welleso filmuose (juose buvo intensyvinamas kadro turinys – giluminė mizanscena). Per II pasaulinį karą Italijoje kilo neorealizmo srovė, kurios kūrėjų (V. De Sicos, G. De Santiso, L. Visconti, R. Rossellini) filmai padarė didelę įtaką kino režisūros raidai. 6–7 dešimtmetyje pasaulyje vyravusi autorinio kino teorija iškėlė režisieriaus kaip meninės individualybės, vienintelio filmo autoriaus svarbą. Iš šios teorijos išsirutuliojo prancūzų kino kryptis Naujoji banga (kūrėjai C. Chabrolis, J.‑L. Godard’as, F. Truffaut), Jungtinių Amerikos Valstijų kino judėjimas Underground. Nuo 6–7 dešimtmečio įsitvirtino psichologinis, filosofinis kinas (režisieriai M. Antonioni, I. Bergmanas, R. Bressonas, L. Buñuelis, F. Fellini, A. Kurosava, P. P. Pasolini, A. Tarkovskis, L. Visconti). 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje kuriami filmai pasižymi savitu autoriniu, individualiu režisūros stiliumi, didelės įtakos turi postmodernizmas (būdinga citatos, pastišas, dviprasmiškumas).
Lietuvos kino režisūra
20 a. 6–7 dešimtmetyje debiutavo pirmieji kino režisūros studijas Kinematografijos institute Maskvoje baigę kino režisieriai V. Žalakevičius, V. Mikalauskas, M. Giedrys, R. Vabalas, A. Grikevičius. Nuo 7 dešimtmečio vaidybinio kino režisūroje išryškėjo keletas stilistinių tendencijų (kai kurių režisierių kūryboje jos susipina): intelektinė (V. Žalakevičiaus, A. Grikevičiaus filmai), poetinė (A. Aramino, G. Lukšo, A. Puipos, A. Žebriūno filmai), socialinė buitinė (M. Giedrio filmai), psichologinė dramatinė (R. Vabalo filmai). Šiuo laikotarpiu susiklostė poetinės dokumentikos mokykla (R. Verbos, H. Šablevičiaus filmai). Atkūrus nepriklausomybę naujai vaizduojami tautos istorijos dramatiški įvykiai (G. Lukšo, A. Puipos, J. Vaitkaus filmai), keliamos šiuolaikinio žmogaus problemos (J. Lapinskaitės, K. Vildžiūno filmai), filosofinę kryptį plėtoja režisierius Š. Bartas. Iškilo autorinė, individualaus stiliaus dokumentika (R. Gruodžio, A. Jevdokimovo, J. Lapinskaitės, A. Matelio, D. V. Matuzevičienės ir K. Matuzevičiaus, A. Stonio filmai).
Dar kinas, animacinis kinas, dokumentinis kinas, Lietuvos kinas 1940–1990, Lietuvos kinas po nepriklausomybės atkūrimo.