ržių sistemà, Europoje feodalizmo laikotarpiu ir kapitalistinio laikotarpio pradžioje vyravusi istorinė žemėtvarkos rūšis.
Vienos valstiečių šeimos dirbama žemė buvo suskirstyta pailgais nesusisiekiančiais rėžiais. Susijusi su trilaukio įsigalėjimu. Tarp rėžių (prorėžiuose) būdavo įsiterpę dažniausiai to paties kaimo kitų šeimų rėžiai. Plito visoje Europoje gyventojams perėjus nuo bendro žemės dirbimo prie dirbimo šeimomis.
Žieminių javų pasėlių, vasarojaus ir pūdymo laukai skirstomi į tiek rėžių, kiek kaime ūkių, išskyrus daržininkų ūkius. Išarta miškų arba ganyklų žemė išdalijama tokia pat tvarka. Vienai šeimai priklausančių rėžių daugėjo, juos tapo nepatogu įdirbti. Dėl daugybės ežių daug žemės likdavo nepanaudota. Daugiausia rėžių buvo Vokietijoje, vienas ūkis jų turėjo 30–40, kartais – kelis šimtus. Rėžių sistema pradėjo nykti feodalinio laikotarpio pabaigoje (kai kur ir 20 a.) vykdant separaciją (atskiriant dvaro ir valstiečių žemę), komasaciją (savininko rėžius sukeliant į vieną masyvą), kuriant vienkiemius.
Lietuvoje
Lietuvoje rėžių sistema įsigalėjo 16 a. per Valakų reformą, kai trilaukis tapo privalomas.
Kiekvienas ūkis turėjo po tris ariamos žemės rėžius. Vėliau jų daugėjo. 20 a. 4 dešimmetyje rėžinis valstiečio ūkis vakarinėse apskrityse turėjo vidutiniškai 3–12, rytinėse – 15–27 rėžių. Rėžiai kartais būdavo tik kelių metrų pločio ir nuo 1 iki kelių kilometrų ilgio.
19 a. pirmoje pusėje rėžių sistema pradėjo irti Užnemunėje, 19 a. antroje pusėje – Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, 20 a. pradžioje – Rytų Lietuvoje. Rėžių sistema suiro per 1922–40 Lietuvos žemės reformą, tik iš dalies išliko Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (nors ir čia buvo vykdoma komasacija).