Riazãnės kunigaikštỹstė, 12 a.–16 a. pradžios Rusios kunigaikštystė. Apėmė teritoriją prie Okos vidurupio.
Savarankiška valda tapo 1129 (atsiskyrė nuo Černigovo kunigaikštystės). 12–13 a. sostinė buvo Riazanė (dabartinė Senoji Riazanė), nuo 14 a. vidurio – Riazanės Perejaslavlis (dabartinė Riazanė). 13 a. dėl mongolų‑totorių antpuolių kunigaikštystės reikšmė sumenko. Nuo 14 a. Riazanės kunigaikštystė kariavo su Maskvos kunigaikštyste, 1301–1462 prarado šiaurės vakarų žemes.
Siekdama atsilaikyti prieš Maskvą ieškojo sąjungininkų, 14 a. pirmoje pusėje pateko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaką. Valdant Olegui Ivanovičiui (1351–1402) buvo galingiausia. 1382–86 vėl kariavo su Maskva, 1386 sudaryta taika buvo sutvirtinta Riazanės kunigaikščio Fiodoro Olegovičiaus (valdė 1402–17) vedybomis su Dmitrijaus Doniečio dukterimi Sofija. 1427 Riazanės kunigaikštis Ivanas Fiodorovičius pripažino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vyresnybę (įsipareigojo ištikimai tarnauti) ir sudarė su juo sąjungą.
15 a. antroje pusėje Riazanės kunigaikštystė vis dėlto galutinai pateko į Maskvos didžiosios kunigaikštystės įtaką, 1521 buvo prie jos prijungta.