ribnio produktyvùmo teòrija, ekonominė teorija, kuri paaiškina gamybos veiksnių produktyvumo (įskaitant ir darbo našumą) priklausomybę nuo gamyboje naudojamo jų kiekio.
Ribinio produktyvumo teorijos samprata ir atstovai
Ribinio produktyvumo teoriją 19 a. pabaigoje sukūrę J. B. Clarkas (Jungtinės Amerikos Valstijos), Philipas Henryʼs Wicksteedas (Didžioji Britanija) ir J. G. K. Wicksellis (Švedija) pateikė matematinį aiškinimą, kaip bet kurio vieno gamybos veiksnio sąnaudas (pavyzdžiui, darbo valandas, naudojamą žemės plotą) padidinus vienetu mažėja gaminamos produkcijos prieaugis dėl šio papildomo vieneto panaudojimo (ribinis produktas), jei kitų veiksnių sąnaudos ir gamybos techninės sąlygos nekinta.
Tarp galimų ribinio produktyvumo teorijos ištakų minima mažėjančio dirvos derlingumo samprata, kuria rėmėsi T. R. Malthuso gyventojų pertekliaus teorija (maltusizmas; J. B. Clarkas ją pritaikė visiems gamybos veiksniams). Gamintojas didins gamybos veiksnio sąnaudas, kol to veiksnio sukuriamas ribinis produktas taps lygus ribinėms išlaidoms jo papildomam vienetui įsigyti (tobulosios konkurencijos rinkoje – ir gamybos veiksnio vieneto kainai). Nuo šio momento gamybos veiksnio sąnaudų toliau didinti nenaudinga, nes jo ribinis produktyvumas mažės ir nepadengs patiriamų papildomų išlaidų. Tobulosios konkurencijos sąlygomis optimalus gamybos veiksnių derinys, kuriam esant gamintojas gauna didžiausią pelną, yra toks, kai kiekvieno gamybos veiksnio ribinis produktas lygus jo kainai, o naudojamas darbo, kapitalo ir žemės kiekis ir jų ribinis produktyvumas lemia pajamų, kurias šių gamybos veiksnių savininkai gaus darbo užmokesčio, pelno ir rentos forma, dydį. Šitaip tobulosios konkurencijos rinka garantuoja efektyviausią ekonominių išteklių panaudojimą ir teisingiausią pajamų paskirstymą, palyginti su kitų rūšių rinkos struktūromis. Pagal ribinio produktyvumo teoriją, pagamintos produkcijos vertė yra lygi visų gamybos veiksnių sąnaudų ir jų ribinio produktyvumo sandaugų sumai.
1890 A. Marshallas susiejo ribinio produktyvumo teoriją su ribinio naudingumo teorija, analogiškai teigiančia, kad kiekvieno papildomo prekių ar paslaugų vieneto naudingumas mažėja.
Ribinio produktyvumo teorija Lietuvoje
Lietuvoje ribinio produktyvumo teoriją populiarino P. Šalčius, tarpukario literatūroje vartojęs atitikmenį paskutinio produktyvumo teorija.
P. Šalčius Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija Vilnius 1991; R. Čiegis Ekonominių teorijų istorija Vilnius 2006; Th. R. Malthus An Inquiry into the Nature and Progress of Rent London 1815; A. Marshall Principles of Economics London 1890; K. Wicksell Über Wert, Kapital und Rente Jena 1893; Ph. H. Wicksteed An Essay on the Co‑ordination of the Laws of Distribution London 1894; V. Pareto Cours d’économie politique 2 vol. Lausanne 1896–97; J. B. Clark Distribution of Wealth: A Theory of Wages, Interest and Profits New York 1899; J. Hicks The Theory of Wages London 1932; G. J. Stigler Production and Distribution Theories: The Formative Period New York 1941.
2638
ribinis produktyvumas