Ričardas II (klūpo) su tėvu Eduardu (spalvotas raižinys iš The Complete View of the Dress and Habits of the People of England, išleista 1799 Londone)
Ričardas II (klūpo) su šventaisiais globėjais Edmundu Kankiniu, Eduardu Išpažinėju ir Jonu Krikštytoju (Wiltono diptiko dalis, tempera, 1395–99, Nacionalinė galerija Londone)
Rčardas II (Richard II) 1367 01 06Bordeaux 1400 02Pontefract (Jorkšyras), Anglijos karalius (1377–99). Plantagenetų dinastijos. Eduardo (Juodojo princo) sūnus. Mirus seneliui karaliui Eduardui III paveldėjo sostą dėl ankstyvos tėvo mirties (1376). To meto Anglija buvo nualinta Šimtamečio karo, paskutiniais Eduardo III valdymo metais daug galių įgijo parlamentas. Ričardas II anksti pradėjo domėtis šalies valdymo reikalais. 1381 numalšino W. Tylerio vadovaujamą valstiečių sukilimą, sulaukęs penkiolikos metų daugiausia savo iniciatyva vedė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV dukterį ir, padedamas globėjo dėdės Jono Gentiečio, pradėjo ilgai trukusią kovą su įsigalėjusia diduomene, daugelį jos atstovų ištrėmė arba nubaudė mirtimi. 1394 ir 1399 surengė žygius į Airiją. Grįžęs iš antrojo žygio susidūrė su Nortumbrijos erlo ir iš tremties sugrįžusio Jono Gentiečio sūnaus Henry Bolingbroke’o (nuo 1399 Anglijos karalius Henrikas IV) vadovaujama kariuomene, kuriai pasidavė, buvo nugabentas į Londoną ir įkalintas Toweryje. Parlamentas patvirtino Ričardo II atsisakymą nuo sosto. Vėliau įkalintas Pontefracto pilyje, kur, manoma, mirė badu arba buvo nužudytas.