rieduliai

riedulia, įvairios formos ir petrografinės sudėties apzulintos (suapvalintos) kietųjų uolienų nuolaužos, kurių skersmuo daugiau kaip 200 mm (pagal kitas klasifikacijas daugiau kaip 100 milimetrų). Dažniausiai rieduliai randami ledynų suformuoto reljefo paviršiuje arba ledyninės kilmės dariniuose (moreniniuose priemoliuose, priesmėliuose), upių vagose ir terasose, kalnų papėdėse. Riedulių suapvalinimą lemia petrografinė sudėtis, vandens, ledynų poveikis, riedulių transportavimo pobūdis bei trukmė. Pagal petrografinę sudėtį skiriami magminių, metamorfinių, nuosėdinių uolienų rieduliai. Riedulių sankaupa vadinama riedulynu. Iš tolimų kraštų ledynų atvilkti rieduliai vadinami eratiniais. Ledynų suformuoti riedulynai būna pirminės ir antrinės kilmės. Pirminiai susidaro kaupiantis morenoms ir fliuvioglacialinėms nuoguloms (akumuliaciniai), vykstant ledynų tirpsmo vandenų erozijai (eroziniai).

rieduliai Karelijoje (Ladogos ežero pakrantė)

Antrinės kilmės riedulynai susiformuoja dėl moreninio reljefo denudacijos – vykstant plokštuminei arba linijinei erozijai, kai iš morenos išplaunamos smulkios dalelės (smėlis, molis), o didesnės (rieduliai, gargždas) – lieka vietoje.

Lietuvos rieduliai

Lietuvoje daugiausia eratinių riedulių, atvilktų pleistoceno laikotarpio kontinentinių ledynų iš Fenoskandijos kristalinio skydo (dabartinės Skandinavijos, Kolos pusiasalio, Karelijos), Alandų salyno, Estijos, Latvijos, Baltijos jūros dugno 1,4–2,1 mlrd. metų senumo uolienų masyvų. Jų petrografinė sudėtis priklauso nuo ledyno susidarymo vietos (apledėjimo centro), ledo srautų slinkimo krypties.

rieduliai Lietuvos laukuose

upių vagų rieduliai

Brolių akmuo (Joniškio rajono savivaldybės teritorija)

Daugiausia riedulių randama Lietuvos aukštumų akumuliacinėse kalvose – aktyvios fliuvioglacialinės erozijos ir naujo ledo prietakos zonose. Labiausiai paplitę magminės (60,5 %) ir metamorfinės (39,3 %) kilmės rieduliai: granitai, rapakiviai, granofyrai, porfyrai, porfyritai, smiltainio gneisai, diabazai, gabrai ir kitų uolienų rieduliai. Nuosėdinių uolienų riedulių (klinčių, dolomitų; 0,2 %) randama Vidurio Lietuvos žemumos šiaurinėje dalyje bei didesnių upių slėniuose. Dideli, neįprastų formų bei petrologinės sudėties rieduliai paskelbti geologiniais paminklais. Nuo 2020 rieduliai, kurių matomos dalies tūris ne mažesnis kaip 20 m³ skelbiami gamtos paminklais, ne mažesnis kaip 10 m³ – valstybės saugomais, ne mažesnis kaip 5 m³ – savivaldybių saugomais objektais. Didžiausių riedulių ilgis siekia 13 metrų.

Didžiausi rieduliai: Puokės akmuo (Skuodo rj. savivaldybės teritorija), Puntukas (Anykščių rj. savivaldybės teritorija), Kriaučiaus akmuo (Vileikių akmuo) (Kelmės rj. savivaldybės teritorija), Mokas (Ukmergės rj. savivaldybės teritorija), Šilalės kūlis (Skuodo rj. savivaldybės teritorija), Vištyčio akmuo (Vilkaviškio rj. savivaldybės teritorija).

Etnokosmologijos muziejaus riedulių kolekcija

Po II pasaulinio karo Lietuvoje buvo žinoma daugiau kaip 450 riedulynų; juos suformavo priešpaskutinio ir paskutinio apledėjimo ledynai – Igarių, Kulalių, Šauklių (Skuodo rj. savivaldybės teritorija), Erlėnų riedulynas (Kretingos rj. savivaldybės teritorija). Dauguma riedulynų jau išeksploatuoti arba melioracijos darbų sunaikinti. Dešimtyje riedulynų įsteigti geologiniai draustiniai: Akmens draustinis (Varėnos rj. savivaldybės teritorija), Armonos draustinis (Ukmergės rj. savivaldybės teritorija), Buožių draustinis (Kupiškio rj. savivaldybės teritorija), Indubakių draustinis, Stabulankių draustinis, Vajelių draustinis (Utenos rj. savivaldybės teritorija), Navakonių draustinis (Šalčininkų rj. savivaldybės teritorija), Nemunėlio-Apaščios draustinis (Biržų rj. savivaldybės teritorija), Žalvarių draustinis (Molėtų rj. savivaldybės teritorija). Yra dvi didelės riedulių ekspozicijos – Respublikiniame Vaclovo Into akmenų muziejuje Mosėdyje ir Žemės gelmių informacijos centre Vievyje.

Kulalių skaldyklos riedulynas

senų statinių pamatų rieduliai (Kairiškių apylinkės, Akmenės rajono savivaldybės teritorija)

Akmens amžiuje iš riedulių buvo gaminami įvairūs įrankiai, ginklai, vėliau – statomi gynybiniai įtvirtinimai, pilys, bažnyčios ir kiti pastatai, grindžiami keliai. Dabar rieduliai naudojami pamatams įrengti, paminklams, skaldai ir kitoms statybinėms medžiagoms gaminti. Rieduliai pradėti aprašinėti 19 amžiuje, sistemingai tirti – po II pasaulinio karo. Juos tyrė A. Gaigalas, Antonina Jaroszewicz‑Halicka, A. Linčius, S. Malkovskis, V. Ruokis, Rimvydas Tarvydas.

iš riedulių pastatytas Šumsko dvaro statinys

skaldytų riedulių pastato sienos (Antalieptės malūnas)

vienas didžiausių Lietuvos riedulių – Didysis Dzūkijos akmuo (Vangelionių kaime, Alytaus rajono savivaldybės teritorija)

-Riedulys; -riedulynas; -riedulynai; -Lietuvos rieduliai