rftas (angl. rift – plyšys), didelis, ilgas, įvairaus pločio plyšys žemės plutoje, atsivėręs tempiantis litosferai. Riftą sudaro centrinis žemyn nusileidęs blokas (grabenas), apribotas lygiagrečių lūžių (sprūdžių); jį gali formuoti keli arba keliolika grabenų. Rifto ilgis būna nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių, plotis – nuo kelių iki kelių šimtų kilometrų, gylis – 5–7 kilometrai. Vandenyno vidurio kalnagūbrių riftai sudaro šių kalnagūbrių ašines zonas – riftinius slėnius. Juose dvi litosferos plokštės tolsta viena nuo kitos, vandenyno dugnas plečiasi, formuojasi nauja vandenyninė pluta. Priežemyniniai riftai susidaro ankstyvųjų raidos stadijų vandenynų įdubose (pvz., Atlanto, Indijos vandenynų pakraščiai). Tarpžemyniniuose riftuose žemyninė Žemės pluta ištisai (per visą storį) pertrūkusi (pvz., Raudonosios jūros, Kalifornijos įlankų riftai). Viduržemyniniuose riftuose žemyninė pluta labai suplonėjusi (pvz., Rytų Afrikos, Baikalo riftas). Riftas gali nustoti vystytis arba pereiti į spredingą.
riftas, skiriantis Eurazijos ir Šiaurės Amerikos litosferos plokštes Islandijoje
rifto susidarymas žemyno viduryje: 1 – lavos srautas, 2 – lavos kanalas, 3 – žemyninė pluta, 4 – lūžis, 5 – magma
Virš karštųjų taškų (mantijinių pliumų) susidariusių skliautinių pakilumų centrinėse dalyse pluta trūkinėja, susidaro grabenai; jie platėja, pluta plonėja, pradeda skverbtis magma. Žemyne vykstantis spredingas gali jį suskaldyti, susidariusią įdubą užlieti vanduo ir pradėti formuotis vandenynas. Su riftų susidarymu susijęs aktyvus seismingumas, vulkanizmas bei didelė šilumos prietaka. Riftuose kaupiasi didelės nuosėdinių ir vulkanogeninių uolienų storymės, kuriose randami naftos, dujų, druskų arba įvairių metalų rūdų telkiniai.
2276