rftingas (angl. rift – plyšys), georiftogenà, riftódara, riftogenà, riftogenèzė, riftų susidarymas litosferos tempimo zonose. Viršutinės rifto dalies formavimasis susijęs su mantijoje vykstančiais plumais (karštais mantijos medžiagos srautais), vertikaliomis ir horizontaliomis mantijos medžiagos konvekcinėmis srovėmis.
Žemės plutoje formuojasi skliautinės pakilumos, kuriose dėl intensyvaus tempimo susidaro ilgi, lygiagrečiai išsidėstę grabenai ir kitos disjunktyvinės tektoninės dislokacijos. Apatinė, ties karštaisiais taškais esanti ir labiau įkaitusi litosferos dalis būsimo rifto zonoje formuoja plastiškąsias tempimo deformacijas, dėl kurių žemyninė arba vandenyninė Žemės pluta plonėja ir pertrūksta. Įgrimzdusias grabenų, plyšių ir kitas ertmes užpildo įvairios nuosėdos ir nuogulos arba susiję su riftingu vulkaninės veiklos produktai. Mantijos plumai kyla į viršų ir pasiekę viršutinę mantiją, per susidariusius trūkius bei plyšius formuoja bazinės magmos srautus, kurie vandenyninės plutos sluoksniuose sudaro bazaltinę lavą; taip atsiranda nauja vandenyninė Žemės pluta.
rifto susidarymo schema
Riftingo reiškiniai vyko per visą Žemės vystymosi istoriją, ypač intensyvūs buvo mezozojuje ir kainozojuje. Žemės plutoje vykęs ir tebevykstantis riftingas rodo, kad dabartiniai žemyniniai riftai (pvz., Rytų Afrikos lūžių zona) yra vandenynų vidurio kalnagūbrių riftų užuomazgos. Riftingas nuolat keičia povandeninį vietovaizdį (ypač vandenyno vidurio kalnagūbriuose ir palei juos) – iš Žemės gelmių į jūros dugno paviršių besiliejanti skysta magma (lava) padengia vis naujus jūros dugno plotus.
Riftingo zonoms būdinga aktyvi hidroterminė veikla bei intensyvus šilumos srautas, sukeliantys dujų ir karštąsias (dažnai toksiškas) sroves. Dėl nenutrūkstamų tektoninių judėjimų riftingo zonose dažnai vyksta žemės drebėjimai (didesnis seismingumas būdingas rifto slėniams ir tektoninių lūžių zonoms).
1417