rifų kalba

rfų kalbà, tariftų kalbà, šiáurės šlhų kalbà. Priklauso afrazijiečių šeimos berberų ir libių šakos šiaurės grupės zenatų pogrupiui. Daugiausia vartojama Maroko šiaurinėje dalyje, t. p. Alžyro šiaurės vakarinėje dalyje. Iš viso kalbančiųjų apie 4,5 mln. (iš jų apie 800 000 išeivių Vakarų Europoje; 21 a. pradžioje). Ketvirta pagal kalbančiųjų skaičių berberų kalba (po tašelhaitų kalbos, tamazigtų kalbos ir kabilų kalbos). Rifų kalba anksčiau laikyta tamazigtų kalbos tarme ir skirta prie šilhų kalbų. Turi daug dialektų. Būdinga ilgųjų ir trumpųjų balsių sistema. Žodžių šaknyse gali būti 1, 2, 3 ar net 4 priebalsiai. Būdinga vienaskaitos ir daugiskaitos formos (dviskaita išnykusi, likę keli reliktai), gramatinė vyriškoji ir moteriškoji giminė. Turi ryškių fleksinėms analitinėms kalboms būdingų bruožų. Žodžių ir formų daryba artima arabų kalbai. Sudėtinga veiksmažodžio sistema. Skiriamos 2 nuosakos: tiesioginė ir liepiamoji. Žodyne gausu skolinių iš arabų kalbos, kuri pamažu vis labiau stumia rifų kalbą iš aktyvios vartosenos. Būdinga sakinio struktūra VSO (tarinys–veiksnys–papildinys). Nuo 2003 naudojamas senojo tifinago (berberų priebalsinis raštas) modifikuotas variantas – naujojo tifinago su balsiais raidynas, kuriuo leidžiamos knygos, laikraščiai. Nuo 19 a. t. p. naudojama arabų ir lotynų kalbos abėcėlės. 1887–90 išversta Biblija. Rifai, kaip ir kiti berberai, aktyviai kovoja dėl berberų kalbų pripažinimo Maroko oficialiomis kalbomis ir siekia, kad šį statusą garantuotų konstitucija, reikalaujama, kad rifų kalbos būtų mokomasi mokyklose ir universitetuose.

85