„Rigveda“ („Ṛg Veda“; skr. „Šlovinimų Veda“), seniausias hinduizmo raštijos paminklas, pirmoji ir autoritetingiausia iš 4 Vedų (samhitų). Rigveda sukurta vedų kalba. Kalbinė analizė leidžia teigti, kad šis seniausias išlikęs indoeuropiečių raštijos kūrinys buvo pradėtas kurti antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje (apie 1800–1600 pr. Kr.) Indijos subkontinento šiaurės vakarų regione, baigtas antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje (apie 1200–1100 prieš Kristų). Rigvedos giesmių (sūktų) reikšmę sudaro jų mantrinė (mantra) galia, kuri lemia apeigų veiksmingumą. Giesmes per iškilmingas šrautines apeigas recitavo kunigai hotarai. Rigvedą sudaro 1028 įvairaus ilgumo giesmės: nuo 1 iki 58 posmų (vidutiniškai giesmę sudaro 10–11 posmų). Tarp jų yra 11 vėlesnių giesmių (valakhilja sūktų), įtrauktų į 8 ciklą (49–59 giesmės). Iš viso Rigvedą sudaro 10 462 posmai, arba ričos (skr. arc – šlovinti). Rigveda yra eiliuotas tekstas, kurio metrika pagrįsta silabiniu principu. Metriniu vienetu imama pėda (pada), arba eilėraščio eilutė, turinti tam tikrą skiemenų, iš kurių sudaromi posmai, skaičių. Dažniausiai vartojami metrai: trištubha (keturios 11 skiemenų pėdos), gajatrė (trys 8 skiemenų pėdos), džagatė (keturios 12 skiemenų pėdos), anuštubha (keturios 8 skiemenų pėdos). Rigvedos giesmės sudaro 10 ciklų (mandalų). 2–7 ciklų giesmės surinktos pagal priklausomybę kuriai nors rišių giminei. Pagal tradiciją laikoma, kad antro ciklo giesmes sukūrė dainiai regėtojai iš Gritsamados giminės, trečio – iš Višvamitros, ketvirto – Vamadevos, penkto – Atrio, šešto – Bharadhvadžos, septinto – iš Vasišthos. Šie ciklai (vadinami giminių mandalomis) laikomi seniausia Rigvedos dalimi ir sudaro 38 % jos teksto. Trečiame cikle yra viena svarbiausių hinduizmo mantrų Gajatrė. 1 ir 10 ciklai (jų kalba laikoma artimiausia klasikiniam sanskritui) yra laikomi vėlyviausiais: abu sudaro po 191 giesmę (apie 37 % Rigvedos teksto). 1, 10 ir 8 (jis sudaro apie 15 % Rigvedos teksto) ciklai nėra susiję su kuria nors rišių gimine. Giesmės juose sudėtos pagal grupes, priklausančias vienai dainių giminei. 9 ciklas skiriasi nuo kitų tuo, kad yra skirtas tik vienai dievybei – Somai Pavamanai, t. y. nemirtingumo gėrimu (amrita) ruošiamai tapti somos sunkai. Manoma, giesmės Somai (jos sudaro 9 % Rigvedos teksto) į vieną ciklą buvo surinktos apeiginiais tikslais iš ciklų, vadinamų giminių mandalomis. 10 cikle yra Purušasūkta (puruša), kurioje žmonių pasaulis aprašomas kaip pirmapradžio aukojimo rezultatas, t. p. – kosmologinė Nasadyjasūkta, laidotuvių ir vedybų giesmės. Visi ciklai, išskyrus 8 ir 9, prasideda giesme Agniui, po jos eina giesmė Indrai, po to – Visiems Dievams (Višvedevams) ir kitoms dievybėms (Mitrai, Varunai, Sūrjai, Savitarui, Vajui, Ušasei, dvyniams ašvinams, Višnui, Rudrai), sudievintoms abstrakčioms sąvokoms: šventosios kalbos deivei Vačai, Aditei (Neribotajai ar Nesusaistytajai), Manjui (pykčiui), Šradhai (tikėjimui).
Iš tradicijos minimų penkių Rigvedos redakcijų išliko tik tekstas, priklausantis Šakalos mokyklai (šakhai). Pagal tradiciją, vadovaujamas Vjasos Rigvedą surinko rišis Paila. Kaip ir kitos Vedos, Rigveda laikoma šruti tekstu: rišių regėtojų išgirstu amžinuoju tekstu, kurio nesukūrė nei dievai, nei žmonės, tekstu, kuris neturi autorystės (apaurušėja). Platesne reikšme Rigveda apima ir jai priklausančius brahmanus (prozines Vedų dalis, kuriose aptariamos apeigos; datuojama 1000–650 pr. Kr.), aranjakas ir Kaušytakiupanišadą. Rigveda niekada nebuvo skirta visuotiniam naudojimui, ji buvo perduodama žodžiu tėvo sūnui, o ją girdėti galėjo tik dusyk gimusieji (t. y. brahmanai, kšatrijai ir vaišijai) vyrai. Rigveda pirmą kartą buvo užrašyta ne anksčiau kaip valdant Guptoms (4–6 amžius). Seniausias iš 30 Rigvedos rankraščių, saugomų Bhandarkaro Rytų tyrimų institute Punoje, datuojamas 1464, bet žodinė Rigvedos perdavimo tradicija tebėra gyva. Rigvedos aiškinimo tradicija prasidėjo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Vienos mokyklos įrodinėjo Rigvedos dievų ir įvykių istoriškumą (aitihasikų), kitos (atmavadinų, nairuktikų) gynė dvasinį giesmių siužetų metaforiškumą. Klasikinį Rigvedos aiškinimą parašė Sajana (14 amžius). 19 a. Rigvedą reaktualizavo hinduizmo reformatorius Dajananda Sarasvatė, 20 a. pradžioje į jos mistinę simboliką gilinosi Aurobindo.
Žodžio laikymas mantrine galia, steigiančia kosmosą, sieja Rigvedą su senovės graikų, germanų, keltų, baltų ir slavų tautų poezija ir yra nepakeičiamas šaltinis atkuriant esmingus indoeuropiečių mitų poetinės kalbos bruožus.
171