Rkojotas, prūsų pagrindinės šventvietės pavadinimas, 1529 paminėtas S. Grunau. Vartojamas tik kalbant apie jo aprašymą. S. Grunau teigimu, Rikojotas (Rickoyot, Rickoyott, Rikkoyott) 6 a. įkūrė legendinis karalius ir žynys Brutenis (Bruteno, Brutteno). Šventvietės centre augo ąžuolas, žaliuojantis ir vasarą, ir žiemą. Jis buvo padalytas į 3 lygias dalis, kurių kiekvienoje stovėjo prūsų dievų Patulo (Patollo), Perkūno ir Patrimpo atvaizdai. Šalia ąžuolo nuolat degė šventoji ugnis. Šventvietė buvusi prūsų kulto pagrindinė vieta, į ją rinkdavosi ir žmonės iš Kuršo, Žemaitijos, Lietuvos. Šioje šventvietėje gyvenęs pagr. žynys (kurio prūsai klausydavo kaip dievų) – krivis krivaitis (crywen kirwayto, crywo cyrwaito, criwen kirwaito) ir daug kitų žynių – vaidilučių (waidler, waidlin), vyrų ir moterų. S. Grunau teigimu, Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis sugriovė Rikojotą keršydamas už šv. Adalberto nužudymą. Rikojotas, arba Romuva (Romewo), buvęs atstatytas, parūpinti stabai ir viskas šioje šventvietėje vyko kaip anksčiau, bet istoriniai šaltiniai to nepatvirtina.
S. Grunau pateiktą informaciją, dažnai su papildomomis detalėmis, kartoja daug kitų 16 a. ir vėlesnių autorių. Vieni tyrinėtojai (A. Mierzyńskis, A. Brückneris) manė, kad Rikojotas yra S. Grunau pramanas, kitų teigimu (J. Bertulaičio, H. Biezajo, N. Vėliaus), jo informacija bendriausiais bruožais patikima. G. Beresnevičiaus manymu, S. Grunau nupasakotas dievų išdėstymas, funkcijos, ąžuolas šventvietės centre, šventa ugnis ir kitos detalės aptinkamos ir kituose neginčytinuose baltų kulto vietų aprašymuose, autentiškas ir pavadinimas Rikojotas. Jis, K. Būgos nuomone, turėtų būti aiškinamas kaip rikių (t. y. žynių) sėdyba, rikynas. Ir laikytinas kitu Romuvos (Romovės) vardu. Vėlyvuosiuose šaltiniuose ir mitologijos tyrinėjimuose dažniausiai vartojamas pavadinimas Romovė.