rimas

rmas (gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas), eiliuotos kalbos garsų sąskambis. Rimas kūrinio metrinėje sandaroje turi pastovią poziciją. Rimas gali sieti eilučių pradžią (inicialinis rimas), vidurį (medialinis rimas) arba pabaigą (finalinis rimas). Inicialinis ir finalinis rimas būdingas Rytų (arabų, persų) poezijai, finalinis – indoeuropiečių tautų poezijai. Finalinis (galūninis) rimas, kaip ir kadencija, gali būti vyriškas (kai kirčiuojamas paskutinis skiemuo eilutėje; basà / rasà), moteriškas (kai kirčiuojama antras nuo galo skiemuo eilutėje; baresi / neparesiu), daktilinis (pajùdinti / lidintį), hiperdaktilinis (sãmanoje / smonėje), pentoninis (pérkeldavome / pérskeldavome). Rimas, sudarytas iš nevienodo ilgumo kadencijų, vadinamas nelygiaskiemeniu (šãkos / vãkaras). Pagal klauzulės garsų panašumą ir jų išsidėstymą rimas gali būti tikslus arba netikslus. Tikslaus rimo klauzules sudaro vienodi ir vienodai išsidėstę garsai (aukšta / balsa, gañdą / atrañda). Rimas, kurio sutampa ne tik klauzulės, bet ir prieš jas esantys garsai, vadinamas giliuoju (sparna / varna, pašlačių / našláičių). Giliojo rimo prie klauzulės prisišlieję priebalsiai vadinami remiamaisiais (negaliù / keliù, rūpestnga / stiñga). Jie ypač paryškina atviros klauzulės (pasibaigiančios balsiu arba dvibalsiu) vyriškuosius rimus (dainà / vienà, žieda / bada). Netiksliojo rimo klauzulių garsai ne visi vienodi arba nevienodai išsidėstę (tùrinio / šùlinio, lãšą / nẽša). Toks rimas, kurio klauzulių vienodi balsiai, bet skirtingi priebalsiai, vadinamas asonansiniu (auksnių / grių), kurio vienodi priebalsiai, bet skirtingi balsiai – konsonansiniu (pabas / obes). Instrumentiniu, arba kontūriniu, vadinamas rimas, pagrįstas asonanso ir konsonanso derinimu, aplink klauzulės kirtį susitelkusių garsų sekos paralelizmais, inversijomis, kontrastais (raudót / ruduõ, kasrýt / skaidr, vasarójai / aprasóję, turstas / trskart, pribréndo / beñdro). Sąskambį sudarančių leksinių vienetų skaičius nurodo vientisinį arba sudėtinį rimą. Vientisinio rimo klauzulės sutampa su žodžiu arba jo dalimi (óro / panõro, ratù / tù), sudėtinio rimo klauzules sudaro daugiau kaip vienas žodis (išsiti / iš j tik, ties vėjúotu / stovjai tu).

Rimo pasiskirstymas strofoje arba nestrofinėse eilėse vadinamas rimavimu. Antikinė eilėdara rimo neturėjo, bet garsų sąskambių pasitaikydavo oratorinėje poezijoje. Rimuotų eilučių yra senovės romėnų maginėse formulėse, patarlėse ir priežodžiuose, Apulėjaus, Augustino, Enijaus, Plauto, Terencijaus, Tertuliano, Vergilijaus kūriniuose. Manoma, rimui susiformuoti daugiausia reikšmės turėjo Rytų poezija – sirų ir ypač žydų religinė literatūra, joje rimas vartotas 1 amžiuje. Vėlyvuoju antikos laikotarpiu ir viduramžiais rimas vartotas rimuotoje prozoje ir leoninėse eilėse (viduramžių eilės, dažniausiai daktilinis hegzametras, su vidiniais rimais, jungiančiais paskutinių abiejų puseilių žodžius) lotynų kalba. Labiausiai išplatino krikščioniški himnai lotynų kalba. Seniausias tokio rimo pavyzdys – Komodiano (Commodianus 3 a.) Pamokymai (Instructiones), juose eilutės baigiamos tuo pačiu balsiu. Ambraziejus rimą vartojo kaip kalbos puošmeną. Sedulijus (Coelius Sedulius) ir Fortunatas (Venantius Fortunatus) 5–6 a. rimą vartojo derindami kiekybinį ir kokybinį eiliavimą, eilučių sandaros netaisyklingumus kompensuodami jų galūnių sąskambiais. Nuo 9–11 a. rimas visiškai įsitvirtino viduramžių religinėje poezijoje lotynų kalba ir paplito tautinėse literatūrose.

LIETUVIŲ rimo pradmenų yra tautosakoje (dainose, mįslėse, patarlėse, priežodžiuose). Rašytinės poezijos rimas pradėjo formuotis su M. Mažvydo Katekizmu (1547), kuriame išspausdinta eiliuotų rimuotų tekstų (pratarmė, giesmės). Daugiausia rimuotų tekstų lietuvių kalba buvo skelbiama giesmynuose. Iki 17 a. vidurio (M. Mažvydo, J. Bretkūno, L. Zengštoko, M. Petkevičiaus giesmynuose) vyravo viduramžių rimas, paremtas vieno kito (dažniausiai nekirčiuoto) garso atliepimu eilučių gale, susijęs su sintaksinės‑intonacinės eilėdaros tradicija. 17 a. viduryje įsigalint taisyklingai silabinei eilėdarai (S. Slavočinskio, S. Jaugelio Telegos giesmynai), Mažojoje Lietuvoje – silabotoninei eilėdarai (D. Kleino giesmynas), ėmė klostytis ir atitinkamos rimo sistemos: Didžiojoje Lietuvoje – moteriškųjų rimų sistema, Mažojoje Lietuvoje – moteriškųjų ir vyriškųjų rimų sistema. Abiejose sistemose šalia natūralių gausiai vartoti forsuoti rimai. 19 a. pabaigoje įsitvirtinus silabotoninei eilėdarai susiklostė klasikinė moteriškųjų ir vyriškųjų rimų sistema (ją teoriškai pagrindė V. Kudirka, geriausiai įgyvendino Maironis), kuri 20 a. buvo plečiama, t. p. dekanonizuojama ir ardoma.

3141