Rinavà (vokiečių k. Rinau; nuo 1946 rusiškai Čaikino), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė Gurjevsko rajone, prie Erinos upės, 22 km į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus, 20 km į vakarus nuo Labguvos. 53 gyventojai (2010).
Istorija
Rinava buvo prūsų gyvenvietė, Vokiečių ordino dvaras ir valsčius Semboje. 1258 paminėta vokiškai Erino, 1299 – Rynaw, 1540 – Ryhnau. Pasak padavimų, ant Galtgarbių piliakalnio buvusi legendinio prūsų karaliaus Vydevučio (Vaidevučio) sūnaus Samo pilis; čia sembai uždegdavę pavojų skelbiančius laužus. Kai Vokiečių ordinas 13 a. viduryje užkariavo Sembą, ant piliakalnio vėliau buvo pastatyta Sembos vyskupo Rinavos pilis. Ordino kronikininkas Petras Dusburgietis aprašo, kaip 1262 Rinavos valsčiaus gyventojai prūsai sembai atsimetė nuo krikščionybės ir užpuolė Sembos vyskupo pilį Žuvininkuose (vokiečių kalba Fischhausen). Pasak jo, Ordino Karaliaučiaus (vokiškai Königsberg) įgula išžudė valsčiaus vyrus, išsivarė moteris su vaikais.
1565 paminėta Rinavos smuklė, 1785 – dvaras su 11 sodybų. 1818–71 Rinava buvo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 – Vokietijos imperijos, 1919–33 – Vokietijos (Weimaro respublikos), 1933–45 – nacių Vokietijos (Trečiojo reicho) Karaliaučiaus apygardos Karaliaučiaus (nuo 1939 Sembos) apskrities kaimas. 19 a. viduryje sudaryta Rinavos dvaro apygarda tapo atskiru Karaliaučiaus kaimiškosios apskrities valsčiumi. 1928 Rinavos dvaro apygarda panaikinta jos teritoriją padalijus tarp Pervisavos ir Paustininkų kaimų bendruomenių.
Per II pasaulinį karą 1945 Rinavą užėmė SSRS kariuomenė. Nuo 1946 gyvenvietė priklauso Kaliningrado sričiai; 1947–2008 Gurjevsko rajono Maršalskojės apylinkės kaimas.
1905 buvo 463, 1910 – 361, 1933 – 309, 1939 – 283, 2002 – 47 gyventojai.