rinkimų sistema
rinkmų sistemà, kandidatų į renkamą institutą atrinkimo taisyklių visuma. Laisvai pasirenkamų rinkimų sistemų turi daugelis klubų, bendrovių, kitos organizacijos, bet mokslas labiau tiria politinėse sistemose naudojamas rinkimų sistemas, kurios yra daugiau ar mažiau detaliai formalizuotos.
Rinkimų sistemos politikoje
Kiekviena valstybė turi savą rinkimų sistemą, kuri priklauso nuo tradicijų, valstybės administracinės struktūros, politinių partijų gausos ir kitų aplinkybių. Tokioms rinkimų sistemoms būdingi 3 svarbiausi elementai: rinkimų apygardos dydis ir struktūra (rinkimai gali vykti valstybę suskirstant į keletą apygardų arba šalis yra laikoma viena rinkimine apygarda), balsavimo būdas (atsižvelgiant į rinkimų biuletenio struktūrą rinkėjas gali turėti vieną arba kelis balsus, nuomonę gali reikšti viešai arba slaptai) ir rezultatų skaičiavimo formulė (naudojant daugumos formules rinkimus laimi daugiausia balsų gavę kandidatai, taikant proporcinę formulę mandatai padalijami tolygiai pagal gautų balsų skaičių; rinkimų metodai).
Labiausiai paplitusios yra daugumos, arba mažoritarinės rinkimų sistemos, proporcinės rinkimų sistemos ir mišriosios; kiekviena sistema dar turi skirtingų variantų. Atstovavimas daugumai (kai apygardoje išrenkamas tik vienas daugiausia balsų gavęs kandidatas) palankesnis didelėms partijoms ir riboja mažesnių partijų dalyvavimą politikoje (išskyrus atvejus, kai mažos partijos veikla sutelkta konkrečioje teritorijoje), be to, tokia rinkimų sistema geriau tinka ideologiškai ir etniškai homogeninei visuomenei ir dvipartinėms sistemoms.
Proporcinė rinkimų sistema tinkamesnė pliuralistinei visuomenei, nes geriau atspindi nuomonių įvairovę, tik taikant tokią rinkimų sistemą etninės, religinės ir kitos mažumos gali tikėtis tinkamo atstovavimo renkamuose institutuose.
Rinkimų sistemos raida
Į rinkimų sistemas atidžiau pasižiūrėta tik naujaisiais laikais, iki tol vyravo vienas principas – kandidatai buvo atrenkami paprasta balsų dauguma, įvairiuose kraštuose rinkimai skyrėsi tik galinčių juose dalyvauti žmonių kategorijomis. Plintant Šviečiamojo amžiaus idėjoms daugėjo su rinkimų sistema susijusių klausimų. 1789 Prancūzijoje susirinkus Generaliniams luomams pirmą kartą pasiūlyta, kad deputatai balsuotų slaptai. 1791 slaptas balsavimas įvestas visų lygių rinkėjams, bet tokio balsavimo procedūra nebuvo aiškiai nusakyta, 1793 Prancūzijos konstitucija klausimą, kaip balsuoti (slaptai ar atvirai), paliko spręsti patiems rinkėjams. Ši problema ilgai buvo neišspręsta, pirmiausia dėl gyventojų mažaraštingumo, pvz., Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Švedijoje, Šveicarijoje balsuoti slaptai pradėta tik 19 a. viduryje, Danijoje – 1901, Prūsijoje – 1918. Slapto balsavimo klausimas ilgai buvo aktualus ir 20 a. antroje pusėje išsivadavusiose Azijos ir Afrikos šalyse.
Kita svarbi problema – proporcinis gyventojų atstovavimas – pirmiausia pradėta spręsti Europos daugiatautėse valstybėse (proporcinė sistema 1855 atsirado Danijoje, 1891 Šveicarijos kantonuose, 1899 Belgijoje, 1906 Suomijoje). Rinkimų sistemų tobulinimas atspindėjo demokratizacijos problemas (pvz., balso teisės suteikimas moterims; sufražizmas), keliamas vis naujų socialinių judėjimų.
21 a. pradžioje visų rinkimų sistemų pagrindinė problema išlieka ta pati – kaip geriau politiniu lygmeniu turėtų būti atstovaujama sudėtingėjančiai visuomenei, todėl daugumoje pasaulio demokratinių ir beveik visose Europos valstybėse priimta ir tobulinama proporcinė arba mišrioji rinkimų sistema (nors dviejose didžiausiose pasaulio demokratinėse valstybėse – Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Indijoje – valdžia renkama mažoritarinės rinkimų sistemos būdu).