rištinis kilimas

rištnis klimas, faktūrinio paviršiaus vienpusis tekstilės dirbinys, atliktas rišimo būdu. Rištinis kilimas paprastai rišamas rankomis dažniausiai ant vertikalių staklių‑rėmų. Kelios rištinio kilimo eilės audžiamos drobiniu (dvinyčiu) būdu, po to persiškuoju (pers. senneh – rišant siūlą ant vieno ir užmezgant ant kito metmens) arba turkiškuoju (turk. ghiordes – apjuosiant du metmenų siūlus ir ištraukiant per vidurį iš viršaus) mazgu rišami pūką sudarantys siūlai. Rištinio kilimo metmenims naudojami vilnos ir medvilnės (nuo 20 a. – lino) siūlai, ataudams ir pūkui – avių (rečiau ožkų ir kupranugarių) vilna, šilkas, kartais aukso ir sidabro gijos. Pagal regionus skiriama Artimųjų Rytų, Vidurinių Rytų, Tolimųjų Rytų, Europos, Kaukazo rištiniai kilimai. Europos rištiniai kilimai skiriami į lenkų, prancūzų (savoneri), suomių (riju), vengrų, rumunų, ukrainiečių ir kitų tautų rištinius kilimus, Vidurio Rytų rištiniai kilimai – į turkmėnų (turkmėnų kilimai), kazachų, tadžikų, indų rištinius kilimus, Artimųjų Rytų rištiniai kilimai – į persų (persų kilimai), turkų (turkų kilimai), arabų rištinius kilimus, Kaukazo rištiniai kilimai (Kaukazo kilimai) – į armėnų, gruzinų, azerbaidžaniečių, dagestaniečių rištinius kilimus ir kita. Rištiniai kilimai dar grupuojami pagal gamybos vietas (pvz., persų rištiniai kilimai – chorasanai, heratai, isfahanai, kašanai, kermanai, tebrizai ir kiti, turkų rištiniai kilimai – ušakai, ladikai, smirnos ir kiti) arba pagal kompozicijos pobūdį (medalionų, sodų, medžioklės, vazų ir kita).

Istorinė apžvalga

Nuo ketvirto–trečio tūkstantmečio prieš Kristų rištiniai kilimai gaminti Mesopotamijoje. Ankstyviausias (5–4 a. pr. Kr.) išlikęs rištinis kilimas yra priskiriamas Persijai. Rištiniai kilimai buvo audžiami senovės Graikijoje ir Romoje. Į mozaikas panašius rištinius kilimus kūrė Bizantijos meistrai. 3–8 a. rištinius kilimus rišo Egipto krikščionys koptai. Rytų šalių pavyzdžiu 9 a. rištiniai kilimai pradėti austi Ispanijoje, romanikos laikotarpiu – Šiaurės ir Vakarų Europoje (Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje), 14–16 a. – ir kitose Europos šalyse. Rištinių kilimų madą platino nuo 13–15 a. į Europą gausiai įvežami Rytų kraštų (daugiausia Turkijos, Persijos) rištiniai kilimai. Nuo 13 a. budizmo simboliais, augaliniais ir drakonų motyvais dekoruoti rištiniai kilimai buvo audžiami Kinijoje. Rištiniai kilimai Indijoje pradėti austi 16 a. susikūrus Didžiųjų Mogolų imperijai (1526). 15–18 a. – rištinių kilimų klestėjimo laikotarpis Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Kinijoje, Kaukaze.

Baroko laikotarpiu rištiniais kilimais puošti Europos rūmai, šventovės. 17 a. klestėjo Prancūzijos rištinių kilimų manufaktūros, ypač Savonnerie. Rokoko laikotarpiu Europos kilimuose įsivyravo tapybos kūrinius imituojančios kompozicijos, šviesūs fonai. 18 a. kurti klasicistiniai santūresnės tektoniškos kompozicijos rištiniai kilimai. 19 a. rištinių kilimų poreikis sumenko, įsigalėjo pramoninės gamybos kilimai. Rištinių kilimų meniškumą atgaivino 19 a. viduryje Anglijoje kilęs Meno ir amatų sąjūdis (Arts and Crafts Movement) ir 20 a. pradžios dailiųjų amatų sambūriai įvairiose šalyse. 20 a. pirmoje pusėje modernizuota rištinių kilimų išvaizda, iškelta autoriaus individualaus stiliaus reikšmė. Rištinių kilimų projektus kūrė žymūs dailininkai (V. Kandinskis, P. Picasso, H. Matisse’as, J. Miró ir kiti). Modernių ir funkcionalių rištinių kilimų buvo išausta 3–4 dešimtmetyje Bauhause (Vokietija). Nuo 7–8 dešimtmečio Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įsivyravo rištinių kilimų modernus stilius, tęsiantis art deco, abstrakčiojo ekspresionizmo ir minimalizmo tradicijas, plėtojama individuali autoriaus maniera. Iš vilnos ir sintetinių medžiagų įvairios paskirties ir raštų rištiniai kilimai šiuo metu gaminami ir unikaliuoju, ir pramoniniu būdu.

Rištiniai kilimai Lietuvoje

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 15–16 a. rištinius kilimus kūrė iš užsienio atvykę ir vietiniai meistrai. Rištinius kilimus audė dažniausiai totoriai ir karaimai. 17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų audyklose Tykocine, Suraže, Balstogėje (visi dabartinė Lenkija) ir Broduose (Ukraina) dirbo flamandų, graikų ir armėnų meistrai, buvo rišami rytietiškų raštų rištiniai kilimai. 18 a. rištiniai kilimai buvo gaminami Radvilų įsteigtose audyklose Bialoje ir Myriuje (abu dabartinė Baltarusija; abi įsteigtos apie 1740), Alboje (dabartinė Lenkija; įsteigta 1752), Nesvyžiuje (dabartinė Baltarusija; 18 a. antra pusė), Podolės Kamenece (dabartinė Ukraina; įsteigta 1757), Kareličiuose (Gardino sr.; įsteigta 1762). Jiems būdingas liaudies ir vakarietiškų ornamentų derinys. Rištiniai kilimai buvo audžiami M. K. Oginskio manufaktūrose Slanime (veikė 1770–80) ir Sokołówe (dabartinė Lenkija; 1789–93), Sapiegų audykloje Ružanuose (18 a. pabaiga). Sokołówo rištinių kilimų rytietiški motyvai derinti su lietuvių liaudies audinių ornamentais. Gardino priemiestyje Gardinėlėje A. Tyzenhauzo įsteigtose Karališkosiose audimo dirbtuvėse (veikė iki 1780) buvo rišami rokoko stiliaus rištiniai kilimai. 19 a. rištiniai kilimai buvo gaminami pramonės įmonėse ir dirbtuvėse rankomis.

19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje bajorai savo dvaruose steigė audimo dirbtuves, kuriose buvo audžiami ir rištiniai kilimai. 1934 Ąžuolų Būdoje A. Tamošaitis ir A. Tamošaitienė atidarė privačią dirbtuvę, kurioje rišo unikalius liaudiškų raštų rištinius kilimus. 1935–36 Kaune veikė A. Tamošaitienės privati studija‑dirbtuvė. 1935 Kaune surengta A. Tamošaičio, 1937 ir 1938 – Tamošaičių rištinių kilimų parodos. Tamošaičių rištiniai kilimai eksponuoti pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939), tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Rištinių kilimų audimo buvo mokoma Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1951 – Lietuvos dailės institute (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija).

V. Daujotas. Pavasaris (vilna, linas, 1974, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

1957 įkurtas Lentvario kilimų fabrikas (nuo 1992 bendrovė Kilimai), čia austi žakardiniai kilimai, jiems projektų sukūrė A. Jančaitytė‑Bilevičienė, G. Žilinskaitė, A. Jonutis, L. Aniūnaitė‑Kryževičienė, S. Černevičienė, S. A. Gedvilaitė, Z. Alinskaitė‑Mickonienė. 7 dešimtmetyje plito riju rištiniai kilimai. 7–9 dešimtmetyje rištinių kilimų sukūrė J. Balčikonis, V. Daujotas, M. Dūdienė, M. Levitan‑Babenskienė, G. Razmienė, M. Švažienė, S. Vainilaitienė. 20 a. pabaigoje įmonėje Kilimai pradėti gaminti rankų darbo rištiniai kilimai (vadinamoji taftingo technika); jų suprojektavo R. Vilūnienė, O. Ochmanienė, A. Sutkutė, I. Babilaitė, E. Babilaitė‑Sitas, R. Būtėnaitė, T. Gutauskas ir kiti. Nuo 2001 Lentvaryje rengiami tarptautiniai rištinių kilimų simpoziumai ir per juos sukurtų kilimų parodos.

L: I. Jedzinskaitė‑Kuizinienė XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Vilnius 2000; World Tapestries Lausanne 1968; Great Carpets of the World London 1996; Chr. Farr, M. Bourne, F. Leslie Contemporary Rugs London 2002.

2972