riteriai

rteriai, dažniausiai mainais už feodą sunkiojoje kavalerijoje tarnaujantys vidurinių amžių bajorai.

Feodaliniais ryšiais susieta tarnystė kavalerijoje atsirado valdant frankų majordomui Karoliui Marteliui, kuris, norėdamas išlaikyti didelę kariuomenę, už tarnybą pradėjo dalyti beneficijas. Valdant imperatoriui Karoliui II Plikagalviui jos tapo paveldimos. Susikūrė nuolat karui pasirengusių bajorų sluoksnis, kurio reikėjo netikėtiems vikingų, vengrų, saracėnų antpuoliams atremti. Pvz., imperatorius Liudvikas I ir Karolis II Plikagalvis į žygį vesdavo tik kavaleriją. Patekimas į šį sluoksnį buvo formalizuotas. Karo tarnybai paskirtas vaikas nuo 7 metų tarnaudavo savo tėvo, nuo maždaug 12 metų tėvo siuzereno pažu. Vėliau jis tapdavo savo patrono ginklanešiu. Pakankamai įgudęs karo mene ir įgijęs riterio ginkluotei nusipirkti reikiamų lėšų būdavo įšventinamas į riterius. Įšventinimo ceremonija galėjo būti iškilminga (pvz., per šventes) arba vykdavo karo lauke. Ceremonijos skyrėsi, bendra buvo prisilietimas kalavijo plokštuma prie įšventinamojo peties.

riteris minezingeris Valteris iš Metzės (Didžiojo Heidelbergo dainų rankraščio Codex Manesse iliuminacija, 1305–40, Heidelbergo universiteto biblioteka)

riterių turnyras (Didžiojo Heidelbergo dainų rankraščio Codex Manesse iliuminacija, 1305–40, Heidelbergo universiteto biblioteka)

riteriai Šimtamečio karo Montielio mūšyje (1369; Jeano Froissart’o kronikos iliuminacija, 15 a., Prancūzijos nacionalinė biblioteka)

Ilgainiui susiklostė riteriško elgesio kodeksas, paremtas pagarba Bažnyčiai, lojalumu senjorui ar karo vadui, kitais asmeninio elgesio reikalavimais. Šias vertybes ypač siekta išryškinti 11 a. prasidėjus kryžiaus žygiams. Jų metu atsirado pirmieji riterių ordinai (Maltos ordinas, tamplieriai), kurie iš pradžių buvo tarptautiniai ir savo vidine tvarka bei tikslais atspindėjo Bažnyčios organizaciją (pvz., turėjo panašią narių hierarchiją, reikalavo laikytis celibato). Praturtėję ir sustiprėję ordinai pradėjo siekti ir politinių tikslų. Jie tapo pagrindine riterių saviorganizavimosi forma. 14–15 a. atsiradus artilerijai, dėl riterių kariuomenių pralaimėjimų pėstiesiems lankininkams, stiprėjančios karalių centralizuotos valdžios, irstančių feodalinių santykių ir kitų priežasčių riterių karinė reikšmė sumažėjo. Juos vis dažniau pakeisdavo samdyti kariai. Paskutiniu tikru riteriu kartais laikomas imperatorius Maksmilianas I, paskutinis imperatorius asmeniškai vedęs kariuomenę į mūšį. Riterių sukurtų kultūros reiškinių vėliau išliko ilgai, pvz., 17–18 a. susikūrė daug nekarinės paskirties ordinų, narystė juose tenkino bajorijos luomo narių prestižo ir išskirtinumo poreikius, plėtojosi daugiausia iš riterių poreikių kariauti kilęs heraldikos menas.

21 a. pradžioje riterio titulas išlikęs Didžiojoje Britanijoje. Už nuopelnus visuomenei monarchas jį teikia vyrams ir moterims, įšventinimo ceremonijoje kandidatas dažniausiai priimamas į riterių ordiną. Vėliau prieš jo arba jos pirmąjį vardą privalu vartoti žodžius seras arba dama.

Lietuvoje

Lietuvos diduomenė riterių kultūros poveikį patyrė per 13–14 a. karus su Vokiečių ordinu (VO), Livonijos ordinu. Lietuvos kilmingieji iš kryžiuočių perėmė pirmuosius riterių kultūros elementus: karo taktiką, ritualizuotų dvikovų tradiciją, riterių ženklus – herbus.

Riterių kultūros klestėjimo laikotarpis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai (1392–1430). Jo dvare praktikuotas svarbiausias ceremonialas – pakėlimas (įšventinimas) į riterius. Riteriškiems ritualams veikiausiai vadovavo VO šaltiniuose minimas Vytauto heroldas Niklas Lučka. Daugelis Vytauto laikų didikų dokumentuose save vadino riterišku titulu miles strenuus. Vytautas, savo dvare telkdamas riterių sluoksnį, kūrė monarcho išskirtinumui neprieštaraujantį valdovo ir kilmingųjų kultūrinį bendrumą. Socialine prasme riterystė ir riterio šventimai buvo vienas ženklų, skyrusių diduomenę nuo likusios bajorijos. Nors šventimus turėjo teisę gauti visi kilmingieji, realias galimybes (padėtis didžiojo kunigaikščio dvaro aplinkoje, visos reprezentacinės riteriškos ekipiruotės kaina) – tik mažuma jų.

15 a. antroje pusėje didžiajam kunigaikščiui ne nuolat būnant savo dvare Lietuvoje (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovas dažniausiai reziduodavo Lenkijoje), riterių kultūra neteko raiškos svarbiausios vietos ir tapo atskirų didikų tarptautinių ryšių dalimi. Lietuvos kilmingieji pamažu įsitraukė į atgaivintus kryžiaus žygius. Šventimų į riterius, kuriuos anksčiau buvo galima gauti didžiojo kunigaikščio dvare, dabar ieškota užsienyje.

1469 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krašo maršalka Stanislovas Sudivojaitis ir 1501 valdovo raštininkas Jonas Sapiega juos gavo Romoje, Aleksandras Soltanas 1468 – Šventojoje Žemėje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dvaro stalininkas Albertas II Vaitiekus Manvydas 1475 pasižymėjo riterių turnyrinėje dvikovoje ietimis su patyrusiu turnyrų dalyviu Bavarijos hercogu Kristupu per Bavarijos hercogo Georgo ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos Landshute vykusias vedybas.

Įšventintieji į riterius, kaip kilmingųjų socialinė kategorija, paminėti jau Pirmajame Lietuvos Statute (1529). Diduomenei ilgainiui randant naujas išskirtinumo formas, riterystės sąvoka įgavo kitą socialinę reikšmę, dokumentuose didikai pamažu nustojo tituluotis riteriais. Kartu paplito daugiskaitinis riterių, arba riterijos, terminas, reiškiantis visus kariauti turinčius ir ginklą nešioti galinčius privilegijuoto bajorų luomo asmenis (pašauktinė kariuomenė).

Riterių kultūra vėl pakilo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais (1492–1506); imtasi vienintelės tokio pobūdžio Lenkijoje ir Lietuvoje iniciatyvos – kovai su netikėliais ir stačiatikiais įsteigta riterių brolija. 16 a. pirmoje pusėje, ypač valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui (1548–72), kai kurie riterių kultūros elementai (pvz., turnyrai) tapo labai populiarūs, mėgstama didžiojo kunigaikščio dvaro žaidimų forma. Nuo Aleksandro laikų į riterius pradėta įšventinti miestiečius. Auksinio riterio (miles auratus) titulo suteikimas reiškė miesto vadovybės pagerbimą, tam tikrų miestiečių nobilitacijos (pakėlimo į kilminguosius) procedūros dalį.

L: R. Petrauskas Riteriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje / Istorijos šaltinių tyrimai 2008 t. 1.

2336