riternis romãnas, romano rūšis. Šalia antikinio romano riterinis romanas yra ankstyvoji žanro forma, priklausanti vidurinių amžių kurtuazinei literatūrai. Riterinio romano susiformavimui įtakos turėjo antikinė literatūra, herojinis epas, istorinės kronikos, keltų mitai ir legendos, bibliniai ir beletrizuoti istoriniai pasakojimai, domėjimasis Rytų kultūra, istorinės aplinkybės (kryžiaus karai, riterių luomas, išaugę miestai). Klestėjo 12–14 a. Šiaurės Prancūzijoje, Provanse, Anglijoje, Vokietijoje, vėliau Skandinavijoje, Italijoje, Ispanijoje.
Literatūros raidoje riterinis romanas žymi perėjimą nuo kolektyvinio epo, kuriame vyravo moralinės vertybės ir tautos reikalai, prie autorinio pasakojimo, kuriam būdinga estetinės vertybės ir individualūs siekiai. Pagrindinė tema ir problematika – asmeninė riterio garbė, ištikimybė savo karaliui ir širdies damai. Riterinio romano poetikai būdinga pakylėta kalba, sąlygiškumas (nekonkreti erdvė ir laikas, fantastinių elementų, atsitiktinumų gausa), pastovi struktūra ir motyvai (riterio paveikslas ir jo moralinis kodeksas, širdies damos kultas ir ideali meilė), antagonistai (tamsieji burtininkai, fėjos ir kita). Siužeto schema: avantiūra (sąmoningai pasirinktas žygdarbis, kuris išgarsina riterį), dvikovos, galutinė sankcija (apdovanojimas arba pralaimėjimas). Riterinis romanas dažniausiai skirtas vienam herojui, todėl riterinio romano problemų ratas siauresnis ir intymesnis už epo, daugiau dėmesio teikiama jausmams, vyro ir moters santykiams, valios ugdymui, dorovinio tobulumo siekiui, nors išlieka daug archetipinių sąsajų su herojiniu epu. Riteriniai romanai buvo eiliuoti, nuo 13 a. vidurio įsivyravo prozinis pasakojimas su eiliuotais (dainuojamaisiais) intarpais. Kurti ne lotynų, bet romanų kalbomis (iš čia romano terminas). Dvaruose riterinius romanus skaitydavo menestreliai – specialūs skaitovai ir muzikantai.
Pirmųjų riterinių romanų siužetai perimti iš antikinių kūrinių (anoniminiai romanai Aleksandro romanas / Roman d’Alexandre, Enėjo romanas / Roman d’Enée, Romanas apie Tebus / Roman de Thèbes, R. Wace’o, apie 1115–apie 1183, Romanas apie Brutą / Roman de Brut 1155, Benoît de Sainte‑Maure’o, 12 a., Trojos romanas / Le Roman de Troie ~1160) ir sudaro antikinį ciklą. Dar skiriama bretoniškasis (pasakojimai apie karalių Artūrą ir apskritojo stalo riterius, Lanselotą, šventąjį Gralį, Tristano ir Izoldos meilės legenda) ir bizantiškasis (egzotiškoje Viduržemio jūros aplinkoje vaizduojama idiliška dviejų jaunuolių meilė, įveikianti religijos, luomo ir kitas kliūtis) ciklai. Palankiausias židinys riteriniam romanui atsirasti susidarė Anglijos karaliaus Henriko II (12 a.) kosmopolitinės kultūros dvare, iš kurio kurtuazinės kultūros mada sklido po Europą. Riterinį romaną ištobulino prancūzas Chrétienas de Troyes, jo romanai Erekas ir Enida (Erec et Enide), Lanselotas, arba Vežėčių riteris (Lancelot ou le Chevalier à la charette), Ivenas, arba Liūto riteris (Yvain ou le Chevalier au lion), Persevalis, arba Pasakojimas apie Gralį (Perceval ou le Conte du Graal, lietuvių kalba 2003) tapo riterinio romano pavyzdžiu ir sulaukė daug vertimų į kitas kalbas. Kiti žymiausi riterinio romano kūrėjai – Marija Prancūzė (kūrė riterines noveles lė; lietuvių kalba išleistas rinkinys Lė 2004), Hartmannas von Aue, Wolframas von Eschenbachas, Gottfriedas von Strassburgas, T. Malory. Vėlesniais amžiais išplito anoniminiai proziniai riterinių romanų siužetų sąvadai (prancūzų kalba Vulgata), kompiliaciniai perpasakojimai (apie Amadį Galietį ir kita), kuriuos išjuokė M. de Cervantesas romane Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis (El ingenioso Hidalgo Don Quijote de la Mancha 2 dalys 1605–15). Iš riterinių romanų motyvų skolinosi G. Boccaccio, G. Chauceris, E. Spenseris, W. Shakespeare’as ir kiti. Riterinis romanas turėjo įtakos prancūzų poezijos eilėdarai (aleksandrinas), hagiografinei literatūrai, istoriniam romanui, auklėjamajam romanui, romantizmui. Riteriniai romanai skatino raštingumą, nacionalinių kalbų ir literatūrų vystymąsi, bibliotekų kūrimąsi, etiketo kultūrą, žadino rašytojų fantaziją, meninę raišką.
Lietuvių kalba išleista riterinių romanų rinkinys Viduramžių riterių romanai (1980).
389