rterių kariúomenė, vidurinių amžių iš riterių ir jų palydos sudarytos karinės pajėgos. Riterių kariuomenė vyravo Europos karyboje ankstyvųjų vidurinių amžių pabaigoje, klestėjo viduriniais amžiais, vėlyvaisiais pamažu prarado reikšmę. Riterių kariuomenės pagrindą sudarė elitiniai gerai parengti, ginkluoti raiti kariai – riteriai, lydimi mažiau kovingos gentinės kariuomenės, ginklanešių arba šauktinių, dažniausiai vadinamų palyda. Viduriniais amžiais mūšis buvo svarbus, bet retas įvykis. Vyravo nedideli puldinėjimai, apgultys, plėšiamieji reidai ir pasalos. Todėl labiau buvo rūpinamasi asmeniniu karių pasirengimu ir universaliomis nesudėtingos kovos formomis. Riterių kariuomenė atsirado iš kariaunos. Dažniausiai kovodami su silpnais priešininkais (paprastais bendruomenininkais arba prastai ginkluotais pėsčiais kariais) riteriai išnaudodavo savo pranašumus – šarvus, žirgus ir puolimo iniciatyvą. Vidurinių amžių karyboje ypač svarbi riterių ataka: buvo atakuojama linija (vadinamąja batalija), kurią sudarė 3–5 eilėmis išsirikiavę riteriai su palyda. Linija nebuvo vientisa, ją sudarė mažesni struktūriniai vienetai – vėliavos, sudarytos iš vienos giminės arba vienos feodalinės senjorų‑vasalų sistemos. Iš vėliavų vėliau susidarė kuopos arba eskadronai.
Riterių pajėgos iš pradžių jodavo lėtai, paskui vis greičiau, imdavo šuoliuoti, priešo pajėgas puldavo didžiausiu greičiu. Pralaužę arba labiau pažeidę priešo rikiuotę riteriai užleisdavo vietą savo palydoms; šios plėtodamos puolimą įgydavo reikiamą patyrimą ir leisdavo riteriams persirikiuoti, apsiginkluoti naujomis ietimis. Būdavo puolama ir kylio formos rikiuote. Ji labai tiko linijai pralaužti, bet kylį buvo galima naudoti tik susilpnintose priešo rikiuotės vietose – kitaip buvo rizikuojama būti apsuptiems. Kylio viduje buvo rikiuojami mažiau patyrę ir silpnesni kariai, jie negalėjo kovoti, tik stumti esančius priekyje. Kylio priekyje ir šonuose – fasuose – kovėsi geriausi kariai. Riteriai pasižymėjo būdingu etosu, ideologija, tradicijomis, kaip valdovų ir karių sluoksnis vyravo ne tik kariniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime. Riterių kariuomenės trūkumai buvo menka drausmė, ribotas kariavimo laikas ir nepakankamas pasirengimas kovoti didesniuose kariniuose vienetuose, be to, riteriai mažai tiko kovoti miškuose, kalnuose, šturmuoti tvirtoves. Geriausiai organizuota riterių kariuomenė buvo kariniai ordinai, kurie karinę riterių jėgą derino su vienuolynams būdingu paklusnumu, drausme ir pasiaukojimu. Riterių kariuomenę išstūmė gerai organizuoti, aprūpinti ir apginkluoti pėstininkai. Riterių kariuomenė sunyko ir dėl pradėtų efektyviai naudoti šaunamųjų ginklų: iš pradžių lankų ir arbaletų (Velso ir anglų lankininkai, Genujos arbaletininkai), vėliau arkebūzų kartu su ietininkų rikiuote (ispanų pėstininkai). Svarbiausia priežastis buvo pradėję klostytis kapitalistiniai santykiai ir didėjanti pinigų reikšmė. Riterių kariuomenės tradicijas iš dalies perėmė vėlesnių kariuomenių karininkų korpusai.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) riterių kariuomenė pradėjo formuotis tik 15 a. pabaigoje–16 a. kaip riterių tipo šauktinė bajorų kariuomenė (jos užuomazgos aptinkamos ir 14 a. LDK kariuomenėje pradėjus klostytis feodaliniams santykiams). Visas riterių tradicijas perėmė tik aukščiausių kunigaikščių ir ponų sluoksnis. Riterių sluoksniu vadinama bajorija tradicijas perėmė tik 16 a. antroje pusėje ir išlaikė iki 18 a. pabaigos, tarnaudama tautinio autoramento daliniuose. Žymiausios LDK riterių kariuomenės pergalės – Oršos (1514) ir Salaspilio (1605) mūšiai. Specifinis riterystės reliktas LDK ir Lenkijos kavalerijos daliniuose buvo draugo pareigos ir laipsnis, skiriamas tik kilmingiems vyrams. 16 a. antroje pusėje LDK kariuomenėje įsivyraujant algininkams, riterių kariuomenės reikšmė ėmė mažėti.
2156