rterių òrdinai, diduomenės arba pasižymėjusių žmonių bendrijos. Oficialiai pripažįstami kai kuriose monarchijose ir Vatikane. Kitaip negu respublikose gyvuojančiose formaliose garbės bendrijose (pavyzdžiui, Prancūzijos Nuopelnų ordinas, Akademinės palmės ordinas, Lenkijos Baltojo erelio ordinas), monarchijose esančiuose riterių ordinuose kandidatai į narius jau yra arba priėmimo metu nominaliai pripažįstami bajorais.
Riterių ordinų ištakos – Vakarų Europos riterių luomo tradicija dėl savitarpio pagalbos vienytis į karinius ordinus. Pirmosios tokios organizacijos atsirado kryžiaus žygių laikotarpiu. Jų nariais dažniausiai tapdavo dėl pirmagimystės įstatymo tėvų turto negalėję paveldėti ir profesionalaus kariškio karjerą pasirinkę bajorai. Tapę riterių ordino nariais jie derino kario ir katalikų vienuolio gyvenimą, dėvėjo specialią uniformą ir regalijas, gaudavo kitą vardą. Viduriniais amžiais riterių ordinai (pavyzdžiui, Calatravos ordinas, Alcantaros ordinas, Maltos ordinas) buvo įtakinga karinė ir politinė jėga, kai kurie dėl to kentėjo ir nuo savo krašto valdovų (pavyzdžiui, tamplieriai). Ilgainiui riterių vaidmuo karyboje mažėjo, todėl ir riterių ordinai prarado savo pirminę paskirtį, bet vidurinių amžių ir vėlesnėje kultūroje buvimas riterių ordino nariu liko išskirtinės garbės simboliu. Kai kurie vidurinių amžių kariniai ordinai išliko iki 21 a. pradžios (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Keliaraiščio ordinas, Danijos Dramblio ordinas, Ispanijos Aukso Vilnos ordinas), naujaisiais laikais (ypač nuo 17 a. pabaigos) valdovai steigė naujus riterių ordinus, kurie į ankstesnius buvo panašūs savo forma, bet jų nariais tapdavo kuo nors valstybei ar monarchui nusipelnę asmenys, nebūtinai kariškiai. 21 a. pradžioje tiek istorinių, tiek naujų riterių ordinų svarbiausia paskirtis – prestižo poreikių tenkinimas.
kariniai ordinai