Rterių sukilmas, 1522–23 Vokietijos protestantų riterių sukilimas. Kilo Vokietijos vakarinėje dalyje, vadovaujant vienam iškiliausių to meto Pareinės feodalų F. von Sickingenui. Svarbiausios priežastys: dėl imperijos miestų ir diduomenės iškilimo, žemės nuvertėjimo, karo technikos plėtros mažėjanti smulkiųjų bajorų ūkinė galia ir politinė įtaka, jų tradicinės gyvensenos irimas.
1495 Wormse susirinkęs imperijos seimas uždraudė privačius karus, smulkiųjų riterių vieną svarbiausių pajamų šaltinių. Smulkiosios bajorijos žemes grobė diduomenė, jų valdos mažėjo daugėjant paveldėtojų ir dėl išplitusio papročio už sielos išganymą perleisti dalį valdų vienuolynams. Vienas įtakingiausių imperatoriaus Karolio V kondotjerų F. von Sickingenas po nesėkmingo žygio į Prancūziją prarado Karolio V pasitikėjimą. Jo pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo humanistinės idėjos ir plintantis M. Liuterio mokymas. 1522 Landau mieste F. von Sickingenas sušaukė imperijos bajorų suvažiavimą, kuriame sudaryta šio luomo atstovų sąjunga, nukreipta pirmiausia prieš dvasininkus. Pradėtas rengti žygis prieš žymų M. Liuterio kritiką Triero arkvyskupą. Pretekstas – nesumokėta išpirka už du anksčiau pagrobtus Triero miesto valdžios atstovus. Triero apsiaustis nepasisekė ir riterių kariuomenė užsidarė F. von Sickingeno pilyje. Imperijos regentų taryba F. von Sickingeną paskelbė už įstatymo ribų. Triero arkivyskupas, padedamas Pfalco kurfiursto ir Heseno landgrafo, 1523 05 užėmė sukilėlių pilį, F. von Sickingenas tą pačią dieną mirė nuo žaizdų. Pralaimėjus sukilimui riterių luomas vėliau nebeatsigavo visoje Vidurio Europoje, nedidelė riterių dalis dalyvavo vėliau kilusiame Vokietijos valstiečių kare.