ritinys
ritinỹs, ritinnė knygà, viena seniausių rankraštinės knygos formų – į susuktą juostą suklijuoti lapai. Ritinys atsirado Egipte 3 amžiuje prieš Kristų, vėliau perėmė senovės graikai, egzistavo iki 4 amžiaus. Ritinys buvo gaminamas iš papiruso, šilko, pergamento, švino (plonos ir lengvai sulankstomos švininės plokštelės, švininiais žiedais sukabintos į atskiras knygeles; dažniausiai buvo naudojamos maldoms, kerėjimams užrašyti). Ilgiausiai buvo rašoma papiruso ritiniuose. Ritinį dažniausiai sudarydavo apie 20 į 8–12 m ilgio juostą suklijuotų papiruso lapų, bet žinomi ir 100 m ilgio ritiniai (pavyzdžiui, Britų muziejuje Londone saugomas 46 m ilgio ir 40 cm pločio faraono Ramzio II laikų metraštis). Ritinys graikiškai buvo vadinamas tomos, lotyniškai scapus. Tekstas ritinyje buvo rašomas stulpeliais vienoje – vidinėje – pusėje (šią ritinio pusę romėnai vadino rekto, o kitą – verso), antraštė buvo įrašoma ritinio pabaigoje. Prie ritinio buvo pritvirtinama pergamento juostelė su joje užrašyta sutrumpinta antrašte, titulais. Prie ritinio būdavo pritvirtinamos lazdelės, kad ritinį būtų lengviau išvynioti ir suvynioti. Pergamento atsiradimas sudarė sąlygas pereiti prie patogesnės rankraštinės knygos formos – pergamentinio kodekso.