rtmas (gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas), muzikos kūrinio garsų trukmės santykiai; melodijos (arba daugiabalsio muzikos kūrinio fragmento) garsų trukmės (ritminių verčių) seka. Ritmas plačiąja prasme apima ir muzikos formos dalių proporcijas (makroritmas). Ritmas kartu su melodija ir harmonija yra pagrindiniai muzikos elementai. Muzika be ritmo negalima. Ritmas turi aiškių sąsajų su biologine žmogaus prigimtimi – kvėpavimo ritmu (galimas kontroliuoti, sąlygotas emocinės būsenos, psichologijos) ir širdies ritmu (pastovesnis, susijęs su fiziologija).
Ritmo sistemų raida iki 20 amžiaus
Vakarų civilizacijos muzikos laikas dažniausiai pasižymi tolygiu pulsavimu. Jo matas – taktas (dažniausiai sudaromas iš 2, 3 ar daugiau dalių, stipresniu akcentu pažymint pirmąją takto dalį). Reguliari stiprių ir silpnų dalių kaita vadinama metru, tos kaitos greitis – tempu. Europos muzikai tai būdinga nuo vėlyvųjų viduramžių. Grigališkojo choralo ritmas itin priklauso nuo teksto. Dažnai kiekvienas muzikos kūrinys turi savo vyraujantį ritmo tipą, pvz., sinkopinis ritmas, kai vartojamos sinkopės, taškuotasis – kai vartojamos natos, prailgintos taškais ir kita.
Sudėtingos ir nereguliarios ritmo sistemos būdingos Indijos, Artimųjų Rytų, Afrikos muzikai. Nesimetriškas (melodinis arba intonacinis) ritmas būdingas liaudies muzikinei tradicijai, grigališkajam choralui, ženkliniam ir kitam giedojimui. Pulsuojantis periodiškumas, būdingas ėjimo ir darbo ritmui, lemia kalbos ir muzikos tempą. Pulsacija t. p. grindžiama ir kvantitatyvinė, laiką matuojanti, trukminė ritmika, pasižyminti tiksliais pačių ritminių verčių santykiais (buvo būdinga 13–14 a. menzūrinei ritmikai). Takto ritmika, kuri 17 a. pakeitė menzūrinę, jau yra akcentinė, kartu žyminti muzikos ir poezijos atsiskyrimą. Panašiai kaip poezijoje silabinės, silabotoninės, toninės akcentinės sistemos, taktinis metras yra skurdesnis nei kvantitatyvinis, bet sudaro sąlygas teminių ir sintaksinių darinių įvairovei. Ritmo piešinys ne visuomet atspindi realias trukmes, kurioms turi įtakos agogika. Klasicizmo epocha į pirmą planą iškėlė ritmo energiją (tempas tapo lygesnis, sustiprėjo metro vaidmuo). Romantizmo epochai būdinga tempo laisvė, itin smulkių ritmo verčių gausa.
Ritmas 20 a.–21 amžiaus muzikoje
20 a. ritmas tapo svarbiausia raiškos priemone, formuojančia jėga. Vyraujantis ritmo nereguliarumas reiškiasi takto dydžio kaita, mišriu metru, motyvo ir takto prieštara, didele ritmo piešinių įvairove, nekvadratiškumu, poliritmija, polimetrija, politempiškumu, įsitvirtino ritmo formulės, serijos ir progresijos. Vis sudėtingėjantis ritmas pasiekė du priešingus polius – trukmių matavimą sekundėmis ir ritmo aleatoriką (nefiksuojant verčių). Vienu metu itin siaurais intervalais plėtojamų polifoninių linijų gausa, derinama su aleatorika (G. Ligeti, W. Lutosławskio kūryba) suvokiama kaip statiškas ritmas. Metro reikšmės sumažėjimas iki visiško jo atsisakymo susijęs su didėjančia ritmo priklausomybe nuo kitų raiškos priemonių.
Ritmas lietuvių etninėje muzikoje
Lietuvių etninėje muzikoje pagal ritmą skiriami 3 pagrindiniai seniausių melodijų tipai: rečitatyvinio pobūdžio melodijos, kurių ritmas priklauso nuo žodžio ritmo (raudos, verkavimai, rypavimai, raliavimai); motorinio judėjimo melodijos (šokiai, žaidimai, erzinimai, malimo dainos, sutartinės); tęstinės sudėtingo ritmo melodijos, kuriose vyrauja dainingasis elementas, žodžio ritmas priklauso nuo muzikos ritmo, vienam žodžio skiemeniui dažnai tenka kelios ritmo vertės. Melodijos ritmą dar labiau paįvairina ornamentinės figūros – melizmos (rugiapjūtės, avižapjūtės dainos, dalis šienapjūtės ir linarovio dainų). Vėlyvesnių, susiklosčiusios sandaros, dainų melodijose vyrauja pasikartojančios garsų ritminės grupės, nusistovi paprasti ir sudėtiniai 2 ir 3 dalių metrai (2/4, 3/4, 3/8, 4/4, 4/8; 5/4, 5/8, 7/4, 7/8), t.p. pastoviai (5/8 + 3/8; 5/4 + 4/4; 5/8 + 3/8 + 3/8…) ir laisvai kintantys (6/4 + 5/4 + 3/4 + 5/4; 7/8 + 3/4 + 7/8; 6/4 + 7/4 + 3/4…) metrai. Lietuvių liaudies dainos retai turi prieštaktį. Ritmas priklauso nuo etninių teritorinių liaudies melodikos savybių, nuo individualios atlikimo manieros. Naujausių laikų dainų melodijose vyrauja pastovaus 2 ir 3 dalių metro ritmas.
Senoji lietuvių liaudies instrumentinė muzika (išimtį sudaro improvizaciniai tirliavimai) grindžiama vokalinėms sutartinėms būdingu pastoviu, sinkopėmis praturtintu ritmu. Vėlesnių laikų šokių muzika turi europietiškų ritmo bruožų.
Ritmas lietuvių profesionaliojoje muzikoje
20 a. pradžioje lietuvių profesionaliojoje muzikoje vyravo Vakarų Europos klasicistinei ir romantinei muzikai būdingas pastovus akcentinis ritmas, be ryškesnio liaudies muzikos poveikio (pvz., Č. Sasnausko, J. Naujalio, M. Petrausko kūryba). Konstruktyvines ir dramaturgines ritmo galimybes plačiau pradėjo naudoti M. K. Čiurlionis ir J. Gruodis. Itin sudėtingo ritmo esama vėlyvojoje V. Bacevičiaus kūryboje. Lietuvių kompozitorių kūryboje įvairiai transformuojama etninė muzika, kalbos ritmas. Sutartinių ritmika nemažą įtaką turėjo J. Gruodžio, S. Vainiūno, J. Juzeliūno, V. Montvilos, senosios tęstinės dainos – E. Balsio, F. R. Bajoro, kalbos ritmas – F. R. Bajoro, B. V. Kutavičiaus kūrybai. Iš liaudies kūrybos perimti ir transformuoti trukmių organizavimo būdai įvairiai derinami su kitų kraštų profesionaliosios muzikos principais. Pasitaiko statiškojo ritmo, įvairių ritmo formulių, poliritmijos, ritmo aleatorikos. Šiuolaikinėje lietuvių muzikoje kuriamos savitos ritmo sistemos (O. Balakauskas), kai kurie kompozitoriai (B. V. Kutavičius, M. Urbaitis) vartoja vadinamąją repetityvinę techniką (garsų grupės daugiakartį kartojimą).
J. Čiurlionytė Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai Vilnius 1969; G. Četkauskaitė Dzūkų dainų melodijų variantiškumo ir invariantiškumo dėsningumai / Dzūkų melodijos Vilnius 1981; R. Gaidamavičiūtė Sutartinių ritmika / Menotyra 1981 t. 10, M. K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui ritmas / Menotyra 1984 t. 12, Sutartinių ritmikos, poetinio teksto ir formos paralelės / Menotyra 1985 t. 13; Ritmikos naujovės lietuvių kompozitorių kūriniuose / Nauji lietuvių muzikos keliai Vilnius 2005; R. Astrauskas Kai kurie lietuvių liaudies dainų ritmikos bruožai / Menotyra 1985 t. 13; E. Velička Kvantitatyvioji lietuvių liaudies dainų ritmika kitų tautų tradicinės muzikos kontekste / Lietuvos muzikologija 2004 t. 5; C. Sachs Rhythm and Tempo London / New York 1953; L. B. Meyer The Rhythmic Structure of Music Chicago 1960; C. Dahlhaus Zur Entstehung des modernen Taktsystems im 17. Jahrhundert / Archiv für Musikwissenschaft 1961; V. Cholopova Muzykal’nyj ritm Moskva 1980.
335