Riurikáičiai (Рюриковичи), 10–16 a. Rusios, vėliau Rusijos valdovų dinastija (lent.). Pradininkas – variagų (vikingų) kariaunos vadas Riurikas, kuris, pasak legendinės rusų metraščių tradicijos, su broliais Sineusu ir Truvoru buvo pakviestas kunigaikščiu į Didįjį Naugardą. Istorinis pradininkas – Igoris. 12 a. Riurikaičiai pasidalijo feodališkai susiskaldžiusią Rusią (pavienėse Rusios kunigaikštystėse įsitvirtino atskiros dinastijos atšakos). Daugiausia įtakos joje turėjo Jaroslavo Išmintingojo sūnų Sviatoslavo Jaroslavičiaus ir Vsevolodo Jaroslavičiaus palikuoniai Olegaičiai (ši atšaka kilo iš Sviatoslavo sūnaus Olego) ir Monomachaičiai (kilo iš Vsevolodo sūnaus Vladimiro Monamacho). Pastarieji valdė svarbiausius centrus: Kijevą, Suzdalę ir Vladimirą. Iš Aleksandro Neviškio sūnaus Danjilo (1276–1303 valdė Maskvą) kilo Maskvos didžiųjų kunigaikščių, vėliau Rusijos valdovų atšaka.
Rusijos valdovų simbolis – Monomacho kepurė
Ivanas IV Rūstusis 1547 pasiskelbė caru. Ši Riurikaičių atšaka baigėsi su caro Fiodoro Ivanovičiaus mirtimi (1598). Kitos dinastijos atšakos davė pradžią daugybei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos bajorų giminių (tarp jų – Oginskiai, Zaslavskiai, Volkonskiai, Dolgorukiai, Ostrogiškiai, Belskiai, Šuiskiai). Per dažnas dinastines santuokas jie buvo susigiminiavę su Gediminaičiais.
2271
1