Rocroi mūšis

Rocroi mūšis (Rokruà mšis), Ispanijos ir Prancūzijos kariuomenių mūšis per Trisdešimties metų karą (1618–48). Vyko 1643 05 19 prie Rocroi miesto (16–19 a. tvirtovė; prie Charleville’io‑Mézières’o). Ispanijos kariuomenė (apie 19 000 pėstininkų, apie 8000 raitelių, 18 patrankų; vadas Ispanijos Nyderlandų vicekaralius F. de Melo) įsiveržė į Šiaurės rytų Prancūziją ir apgulė Rocroi tvirtovę. Prancūzijos kariuomenė (apie 17 000 pėstininkų, apie 6000 raitelių, 14 patrankų; vadas Louis II Condé), siekdama deblokuoti tvirtovę, pasiekė ją ir puolė Ispanijos kariuomenę. Prancūzijos kavalerija, buvusi dešiniajame sparne, sugebėjo pralaužti Ispanijos kariuomenės kairįjį sparną ir smogti jai iš užnugario. Mūšyje buvo sumušta iki tol nenugalima laikoma Ispanijos samdoma pėstininkija. Per Rocroi mūšį prancūzų užmušta ir sužeista apie 4000, ispanų – apie 7000, dar apie 8000 pateko į nelaisvę. Rocroi mūšis išgelbėjo Prancūziją nuo Ispanijos įsiveržimo, atvėrė kelią jos kariuomenei į Ispanijos Nyderlandus ir padėjo užkariauti Elzasą, sustiprino regentės Onos Austrės valdžią, išgarsino Louis II Condé.