rokòko architektūrà. Ankstyvojo laikotarpio architektūrai būdinga nedidelių mastelių vėlyvojo baroko formos, interjeruose vengta aštrių kampų ir formų kontrasto. Brandžiuoju laikotarpiu vyravo nedideli, dažniausiai ovalo arba elipsės plano statiniai, jų sienos skaidytos smulkiomis plokštumomis, dideles langų ir durų angas puošė gausūs lipdiniai. Pastatų lengvumo įspūdį kūrė grakščios proporcijos, banguojantys fasadai. Būdinga asimetriški, dažniausiai kriauklės, rokailės motyvų ornamentai, voliutos, paplito C ir S pavidalo formų detalės. Statyta oteliai, vienaukštės užmiesčio rezidencijos (jų kameriniai interjerai buvo dekoruojami veidrodžiais, sietynais, pano, gobelenais, įmantrių formų baldais), parkų paviljonai. Vyravo šviesios, blankios spalvos, jos kartais derintos su aukso ir sidabro atspalviais.
Nimfenburgo rūmų komplekso Miunchene Amalienburgo paviljono Veidrodžių salė (1739, architektas F. de Cuvilliés)
Žymesni rokoko architektai: Prancūzijoje – G. G. Boffrand’as (Soubiseʼo otelio Paryžiuje interjeras, 1738), F. de Cuvilliés (Nimfenburgo rūmų komplekso Miunchene Amalienburgo paviljonas, 1739), Vokietijoje ir Austrijoje – G. W. Knobelsdorffas (Sanssouci ansamblis Postdame, 1747), J. B. Neumannas (Keturiolikos Šventųjų Gelbėtojų bazilika Bad Staffelsteine, Bavarija, 1743–53), M. D. Pöppelmannas (pastatų kompleksas Zwinger Dresdene, pradėtas 1709), D. Zimmermannas (Gailestingosios Dievo Motinos bažnyčia Steinhausene, prie Biberacho, 1735; Nuplaktojo Kristaus piligriminė bažnyčia prie Füsseno, Bavarija, 1744–54), Rusijoje – B. F. Rastrelli (Smolno soboras ir vienuolynas Sankt Peterburge, 1748–59, Didieji, arba Jekaterinos, rūmai Puškine, 1757), Lenkijoje – J. Fontana, F. Placidi, J. de Witte.
2271
Lietuvoje
Lietuvoje rokoko bruožų dažniausiai turi 18 a. viduryje rekonstruotų bažnyčių fasadai (Kristaus Žengimo į dangų, arba Misionierių, Šv. Kotrynos, abi Vilniuje), interjero įranga (Šv. Jonų Vilniuje, Tytuvėnų, Palėvenės bažnyčių altoriai).
2271