rokòko dail susiklostė priešinantis solidžiam, reprezentaciniam Liudviko XIV stiliui. Dekoratoriai (N. Pineau, 1684–1754), taikomosios dailės projektuotojai (J. A. Meissonnier) 18 a. pradžioje statomoms Paryžiaus rezidencijoms pradėjo kurti grakščių formų intymius interjerus, pastatų vidaus puošyboje vyravo aptakios, dažnai veidrodžiais praplečiamos erdvės, dekoruotos lanksčių, linijiškų stiuko ornamentų pynėmis, medžio drožyba, derintos dramblio kaulo ir aukso spalvos, į puošybos sistemą įkomponuoti netaisyklingos formos tapybos kūriniai (otelis Soubise Paryžiuje, 1740).
J.‑H. Fragonard. Vainikuojamas įsimylėjėlis (aliejus, apie 1772, Fricko kolekcija Niujorke)
Tapyboje įteisintas vadinamųjų galantiškųjų švenčių žanras, kurį plėtojo A. Watteau (intymi, kameriška, melancholiška, gamtos prieglobstyje įsitaisiusių draugijų nuotaika, commedia dell’arte motyvai, subtili, jautri tapysena, švelnus koloritas), kiek vėliau išpopuliarėjo žaismingos mitologinės scenos (F. Boucher) ir erotinio turinio paveikslai (J.‑H. Fragonard’as). Populiari mitologinio žanro skulptūra buvo smulkesnių mastelių, grakščių siluetų, puošta gausiomis detalėmis (Clodionas). Rokoko stilių palaikė ir rėmė aristokratai, tarp jų – markizė J. A. de Pompadour, kuri finansavo Sèvres’o porceliano manufaktūrą; todėl kaip rokoko stiliaus atmaina kartais skiriamas Pompadour stilius.
Europos vokiškuose kraštuose rokokas įsitvirtino pasaulietinės architektūros puošyboje (Zwinger rūmų Dresdene dekoras, 1728, skulptorius B. Permoseris). Italijoje rokoko stiliaus bruožai, susipynę su vėlyvojo baroko formomis, labiausiai akivaizdūs Venecijoje, kur dirbo G. B. Tiepolo. Jo freskoms (Patriarcho rūmuose Udinėje, 1726, Labijų rūmuose Venecijoje, 1750) būdinga išradingos, netikėtų rakursų kompozicijos ir skaidrios spalvos. Tai būdinga ir jo sukurtiems freskų ansambliams Würzburgo rezidencijoje (1753), Karaliaus rūmuose Madride (1766). Rokoko laikotarpiui būdingą pastelės techniką išpopuliarino portretų tapytoja R. G. Carriera.
Rokokas Lietuvos dailėje
Lietuvoje rokoko elementai (karpyti paveikslų siluetai, kriauklių, kartušų formos ornamentai) tapyboje susipynė su vėlyvojo baroko principais (S. Czechowicziaus bažnyčioms kurti paveikslai, Šv. Teresės bažnyčios Vilniuje sienų tapyba). Dekoratyvinių rokoko detalių yra portretuose (Berniukas su rože, 18 a. antra pusė, nežinomas autorius). Grakšti, smulki puošyba, dinamiškos formos būdingos bažnytiniams baldams: klausykloms, suolams, sakykloms, nešiojamiesiems altorėliams, t. p. monstrancijoms, liturginiams indams, pasaulietinių dirbinių – baldų, karietų – puošybai.
L: G. Bazin Baroque and Rococo London 1992; M. Levey Rococo to Revolution: Major Trends in Eighteenth‑Century Painting London 1995.
1310
rokokas