romãnas (pranc. roman), epo žanras; didelės apimties, dažniausiai prozos, kūrinys. Būdinga laisvos struktūros išplėtotas siužetinis pasakojimas, kurio centre – žmogaus likimas dvasinės krizės metu, charakterio raida, meilės linija, santykiai su aplinka. Romanas yra mažiausiai nuo formos konvencijų priklausomas literatūros žanras, kuriame aprėpiama ir modeliuojama gyvenimo įvairovė, atveriamas dvasinis epochos vaizdas ir perteikiama pasaulėjauta. Romanas yra vyraujantis literatūros žanras, jis nuolat rutuliojasi, tęsdamas, neigdamas ir plėtodamas turtingą tradiciją. Romanai tipologizuojami pagal tematiką (istorinis romanas, nuotykių, fantastinis, socialinis, psichologinis, filosofinis, detektyvinis ir kita), priklausymą meninei srovei (sentimentalizmo, romantizmo, realizmo, modernizmo, magiškojo realizmo ir kita), pasakojimo būdą (biografinis, epistolinis, lyrinis, satyrinis, humoristinis, groteskinis, alegorinis, pasakotojo, vidinio monologo, pirmo asmens, sąmonės srauto ir kita). Romanas paprastai apibūdinamas keliais kriterijais (socialinis psichologinis, lyrinis folklorinis, mokslinis fantastinis ir kita).
M. Cervanteso romano Don Kichotas (d. 1 1605) antraštinis puslapis
Romanas rutuliojosi iš vidurinių amžių riterinio romano (prancūzų kalba romance), grindžiamo išgalvota istorija, ir novelės (italų kalba reiškusios naujieną) bei anekdoto, paremtų realiais atsitikimais, sąveikos, todėl šalia iš prancūzų kalbos kilusio termino anglosaksų ir ispanų kritikoje įsitvirtino novel (romanas) sąvoka. 17 a. į romano sampratą buvo įtrauktas ir antikinis romanas. Rytų šalyse panašaus žanro kūrinių senovės Indijoje parašyta 7 a. (Bana, apie 585–apie 650, parašė istorinį romaną Haršos gyvenimas, folklorinį – Kadambarė, Dandinas, 7 a., – avantiūrinių romanų, Subandhu, 7 a., romaną pasaką Vasavadata). Pirmuoju romanu Japonijoje laikomas Š. Murasaki Pasakojimas apie Gendžį apie 1004–10 (Gendži monogatari). Kinų literatūroje romano susiformavimą paskatino 11–12 a. išpopuliarėjęs pasakojimų žanras huaben. Iš ankstyvųjų kūrinių žymiausi Luo Guangdžongui priskiriami (apie 1330–1400) istorinis romanas Ties vandens riba ir Pasakojimas apie Tris karalystes (14 amžius).
Vis dėlto romanas Rytų šalyse išpopuliarėjo tik 19 a. patyrus Vakarų kultūros įtaką (plačiau Mianmaro literatūra, Indijos literatūra, Indonezijos literatūra, Japonijos literatūra, Kinijos literatūra).
Šiuolaikiniam suvokimui artimas romanas susiformavo 18–19 a., kai avantiūrinę ankstesnių laikų fabulą keitė tikrovę imituojantis vaizdavimas. Pereinamuoju laikotarpiu tarp vidurinių amžių ir naujųjų amžių klestėjo pikareskinis romanas, pasirodė saviti Renesanso epochos rašytojų kūriniai – F. Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelis (Gargantua et Pantagruel 4 knygos 1533–52), M. de Cervanteso Don Kichotas (Don Quixote 2 dalys 1605–15).
18 a. romanuose tęsiama satyros ir parodijos tradicija (J. Swifto Guliverio kelionės / Gulliver’s Travels 1726, A. F. Prévost d’Exiles Kavalieriaus De Grijė ir Manonos Lesko istorija / L’Histoire du chevalier des Grieux et de Manon Lescaut 1731, H. Fieldingo Pamestinuko Tomo Džonso istorija / The History of Tom Jones, a Foundling 1749), išryškėjo šviečiamoji, auklėjamoji romano funkcija (D. Defoe Robinzonas Kruzas / Robinson Crusoe 3 dalys 1719–20, J.‑J. Rousseau Emilis, arba Apie auklėjimą / Émile ou de l’éducation 1762, J. W. Goethe’s Vilhelmo Meisterio mokymosi metai / Wilhelm Meisters Lehrjahre 4 dalys 1795–96). Kaip atsakas perdėtam racionalumui suklestėjo sentimentalusis romanas (S. Richardsono Pamela, arba Atlygintoji dorybė / Pamela or Virtue Rewarded 2 tomai 1740, J.‑J. Rousseau Julija, arba Naujoji Eloiza / Julie, ou la nouvelle Héloïse 1761, L. Sterne’o Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją / A Sentimental Journey Through France and Italy 1768). Didelę įtaką tolesnei žanro raidai darė J. W. Goethe’s romanas Jaunojo Verterio kančios (Die Leiden des jungen Werther 1774). 18 a. antroje pusėje Anglijoje susiformavo preromantizmui priskiriamas gotikinis romanas (H. Walpole’io Otranto pilis / The Castle of Otranto 1765, A. Radcliffe Udolfo paslaptys / The Mysteries of Udolpho 1794, M. Shelley Frankenšteinas, arba Modernusis Prometėjas / Frankenstein: or, The Modern Prometheus 1818), daręs ryškų poveikį romantizmo estetikai ir rašytojams (G. Byronui, W. Scottui, E. T. A. Hoffmannui, E. A. Poe, N. Hawthorne’ui ir kitiems). Harmonija, logika, saiku, proporcijomis ir doros normomis grįstą šviečiamojo amžiaus literatūros kanoną 19 a. keitė opoziciniai iracionalumo, paslaptingumo, intuicijos, subjektyvios vaizduotės, stiprios asmenybės kulto principai. Romantizmo laikotarpiu atsigręžta į vidurinius amžius, tautų praeitį, folklorą, sukurtas istorinio romano modelis (W. Scotto Rob Rojus / Rob Roy 1818, Aivenhas / Ivanhoe 1820 ir kiti, A. Puškino Kapitono duktė / Kаpitanskaja dočka 1836). Romantiškų nuotykių ir nelaimingos meilės temos įkomponuotos į istorinio vyksmo foną (Novalio Heinrichas fon Ofterdingenas / Heinrich von Ofterdingen 1802, J. F. Cooperio Paskutinis mohikanas / The Last of the Mohicans 1826, V. Hugo Paryžiaus katedra / Notre‑Dame de Paris 1831, Vargdieniai / Les Misérable 1862, A. Dumas (tėvo) Trys muškietininkai / Les Trois Mousquetaires 1844, Grafas Montekristas / Le Comte de Monte‑Cristo 1846, Ch. Brontë Džeinė Eir / Jane Eyre 1847, E. J. Brontë Vėtrų kalnas / Wuthering Heights 1847, G. Sand Mažoji Fadetė / La Petite Fadette 1849, N. Hawthorne’o Purpurinė raidė / The Scarlet Letter 1850). Žavėtasi egzotika ir stipriomis asmenybėmis (M. Lermontovo Mūsų laikų herojus / Geroj našego vremeni 1840, H. Melville’io Mobi Dikas, arba Baltasis banginis / Moby Dick, or the White Whale 1851), išryškėjo menininko ir biurgeriškos visuomenės konfliktas (E. T. A. Hoffmanno Katino Murklio pažiūros į gyvenimą / Lebens‑Ansichten des Katers Murr 2 tomai 1820–22, nebaigtas, T. Gautier Panelė Mopen / Mademoiselle de Maupin 1835), analizuojama blogio problema (E. T. A. Hoffmanno Velnio eliksyras / Die Elixiere des Teufels 2 tomai 1815–16). Romanas itin suklestėjo literatūroje įsivyravus realizmo tendencijoms. Rašytojai atsisakė romantiško idealizavimo ir dramatizavimo, vaizdavo realistinį gyvenimą ir paprastų žmonių kasdienybę. Pasitelkta socialiniai, politikos, istorijos, filosofijos ir kiti mokslai kapitalizmo išnaudotojiškai prigimčiai kritikuoti, analizuojama visuomenės sankloda ir demaskuojamos jos ydos, kuriami charakteringi tipai, daug dėmesio skiriama personažų psichologijai ir elgesio motyvacijai, objektyviam gyvenimo tėkmės perteikimui. Klasikinio realistinio romano pradininkais laikoma Stendhalis (Raudona ir juoda / Le Rouge et le Noir 1830, Parmos vienuolynas / La Chartreuse de Parme 1839), Ch. Dickensas (Oliverio Tvisto nuotykiai / The Adventures of Oliver Twist 1838), N. Gogolis (Mirusios sielos / Mjortvye duši 2 tomai 1842–46), suklestėjimas siejamas su H. de Balzaco (romanų ciklas Žmogiškoji komedija / La Comédie Humaine 1829–50), W. M. Thackeray (Tuštybės mugė / Vanity Fair 1848), G. Flaubert’o (Ponia Bovari / Madame Bovary 1857), I. Turgenevo (Tėvai ir vaikai / Otcy i dеti 1862), L. Tolstojaus (Karas ir taika / Vojna i mir 1863–69, Ana Karenina / Anna Karenina 1873–77), F. Dostojevskio (Nusikaltimas ir bausmė / Prestuplenie i nakazanie 1866, Idiotas 1868, Broliai Karamazovai / Brat′ja Karamazovy 1879–80) vardais. 19 a. pabaigoje įsivyravus realizmo atmainai natūralizmui literatūros kūriniuose akcentuota ne tik individui nepavaldžios socialinės, bet ir instinktų, erotinių potraukių jėgos (E. ir J. de Goncourt’ų Žermini Lasertė / Germinie Lacerteux 1865, É. Zola Tereza Roken / Thérèse Raquin 1867, romanų ciklas Rugonai Makarai / Les Rougon-Macquart 1871–93; G. de Maupassant’o Stipri kaip mirtis / Fort comme la mort 1889). Realistinis romanas išliko stiprus ir gyvybingas visą 20 a. (T. Manno Budenbrokai / Buddenbrooks 1901, Daktaras Faustas / Doctor Faustus 1947, L. Pirandello Velionis Matija Paskalis / Il fu Mattia Pascal 1904, S. O. L. Lagerlöf Portugalijos karalius / Kejsarn av Portugallien 1914, W. S. Maughamo Mėnulis ir skatikas / The Moon and Sixpence 1919, J. Galsworthy Forsaitų saga / The Forsyte saga 1922, T. Dreiserio Amerikoniškoji tragedija / An American Tragedy 1925, J. Kavabatos Sniegynų šalis 1948, W. Goldingo Musių valdovas / Lord of the Flies 1954, H. Böllio Klouno akimis / Ansichten eines Clowns 1963 ir kita). Klasikinio realistinio romano modifikacija sietina su modernizmo estetika. Modernistiniame romane atsisakyta visažinio pasakotojo pozicijos ir visuomenės problematikos, susikoncentruota į žmogaus vidinį pasaulį, išmėginamos skirtingos žiūros perspektyvos ir pasakojimo technika (pvz., sąmonės srautas ir kita), naujai interpretuojami senieji mitai ar žinomi siužetai, vyrauja subjektyvus santykis su slegiančia ir individą deformuojančia realybe (O. Wilde’o Doriano Grėjaus portretas / The Picture of Dorian Gray 1891, M. Prousto romanų ciklas Prarasto laiko beieškant / À la Recherche du temps perdu 1913–27, G. Meyrinko Golemas / Der Golem 1915, J. Joyce’o Ulisas / Ulysses 1922, F. Kafkos Procesas / Der Prozeß 1925, Pilis / Das Schloß 1926, H. Hesse’s Stepių vilkas / Steppenwolf 1927, V. Woolf Orlando 1928, W. Faulknerio Triukšmas ir įniršis / The Sound and the Fury 1929, Kai aš gulėjau mirties patale / As I Lay Dying 1930, R. Musilio Žmogus be savybių / Der Mann ohne Eigenschaften 3 tomai 1930–43, nebaigtas, V. Nabokovo Lolita 1955, G. Grasso Skardinis būgnelis / Die Blechtrommel 1959, J. Fowleso Magas / The Magus 1966 ir kita). Japonijoje simbolistinio ir psichologinio romano (šišiosecu) tradiciją plėtojo R. Jokomicu ir J. Kavabata.
20 a. viduryje įsivyravo filosofinė, egzistencinė problematika, bandyta suvokti desakralizuotą ir absurdišką pasaulį, ieškota jame prasmės (A. Camus Svetimas / L’Étranger 1942, Maras / La Peste 1947, S. Becketto Molojus / Molloy 1951, J.‑P. Sartre’o Altonos atsiskyrėliai / Les séquestrés d’Altona 1959, K. Abės Moteris smėlynuose 1962). Suklestėjo fantastinis ir alegorinis romanas, pradėtas kurti dar 19 a. (I. Asimovo, R. Bradbury, A. Ch. Clarke’o, A. Huxley, G. Orwello, A. ir B. Strugackių, J. R. R. Tolkieno, J. Verne’o, K. Vonneguto, H. G. Wellso ir kitų romanai). 20 a. išsiskiria keli judėjimai: 3–4 dešimtmečio prarastosios kartos (J. R. Dos Passoso Vyro įšventinimas / One Man’s Initiation 1920, F. S. Fitzgeraldo Didysis Getsbis / The Great Gatsby 1925, E. Hemingway Atsisveikinimas su ginklais / A Farewell to Arms 1929, Kam skambina varpai / For Whom the Bell Tolls 1940, E. M. Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo / Im Westen nichts Neues 1929) ir 5–6 dešimtmečio bytnikų Jungtinėse Amerikos Valstijose (J. Kerouaco Kelyje / On the Road 1957, W. S. Burroughso Nuogi pusryčiai / Naked Lunch 1959), Įpykusių jaunuolių Didžiojoje Britanijoje (A. Sillitoe Šeštadienio vakaras ir sekmadienio rytas / Saturday Night and Sunday Morning 1958) judėjimai. 20 a. antroje pusėje Lotynų Amerikoje susiformavo savita ir gausi magiškojo realizmo literatūra (A. Carpentiero Šios žemės karalystė / El reino de este mundo 1949, J. Rulfo Pedras Paramas / Pedro Páramo 1955, C. Fuenteso Skaidriausio oro sritis / La región más transparente 1958, M. Á. Asturiaso Palaidotųjų akys / Los ojos de los enterrados 1960, J. Cortázaro Žaidžiame klases / Rayuela 1963, M. Vargaso Llosos Žali namai / La casa verde 1965, G. Garcíjos Márquezo Šimtas metų vienatvės / Cien años de soledad 1967, Patriarcho ruduo / El otoño del patriarca 1975, I. Allende’s Dvasių namai / La casa de los espíritus 1982).
20 a. pabaigoje iškilo postkolonijinis (J. M. Coetzee’s Maiklo K gyvenimas ir laikai / Life and Times of Michael K 1983, T. Morrison Mylima / Beloved 1987, S. Rushdie Šėtoniškos eilės / The Satanic Verses 1988, H. Müller Lapė jau tada buvo medžiotoja / Die Fuchs war damals schon der Jäger 1992, M. Ondaatje’s Anglas ligonis / The English Patient, abu 1992) ir postmodernistinis romanas (U. Eco Rožės vardas / Il nome della rosa 1980, M. Pavićiaus Chazarų žodynas / Hаzаrski recnik 1984, H. Murakami Dansu, dansu, dansu 1988, O. Pamuko Juodoji knyga / Kara Kitap 1990 ir kita) romanai.
Romano žanras lietuvių literatūroje
Lietuvių kalba pirmieji romanai parašyti 20 a. pražioje. Istorinis nuotykinis V. Pietario romanas Algimantas (1904) apie viduramžių lietuvių kovas su svetimaisiais išaugo iš tautinio atgimimo nuotaikų.
V. Pietario romano Algimantas (1904) viršelis
V. Pietario romano Algimantas (1904) viršelis
Lazdynų Pelėdos romanas Klaida (1909) ir J. Lindės‑Dobilo Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete (1912), vaizdavę 1905 m. revoliucinį chaosą, pradėjo socialinio ir psichologinio romano tradiciją, I. Šeiniaus Kuprelis (1913) žymėjo sąlytį su modernizmo estetika. Šios trys romano kryptys vyravo visą 20 amžių. Didesnė dalis vėliau sukurtų istorinių romanų išlaikė tendenciją poetizuoti praeitį, didvyrius, analizuoti valstybės kūrimo, stiprinimo ar atkūrimo klausimus, plėtojo skotiškojo (pagal W. Scottą) romano modelį (A. Vienuolio Kryžkelės 1932, K. Puidos Magnus Dux 1936, P. Dirgėlos Joldijos jūra 1987–88, Anciliaus ežeras 1991). Kiti autoriai rinkosi artimesnius laikus ir jų problemas, perteikė 19–20 a. tragiškus įvykius (R. Mackonio Pilkieji didvyriai 2 dalys 1929–30, J. Marcinkevičiaus Kražių skerdynės 1938, Baudžiauninkai 1940, V. Ramono Kryžiai 1947, V. Mykolaičio‑Putino Sukilėliai 1957).
Socialinio buitinio romano gija, perėmusi 19 a. didaktinės ir realistinės prozos tradiciją, buvo daugiausiai veikiama įvairių ideologijų, reiškė aktualius skaudulius ir problemas (J. Tumo‑Vaižganto Pragiedruliai 1918–20, A. Vienuolio Prieš dieną 1925, J. Grušo Karjeristai, P. Cvirkos Žemė maitintoja, I. Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas, visi 1935, Vilius Karalius 1940, V. Mykolaičio‑Putino Krizė 1937, J. Paukštelio Kaimynai 1939, J. Vienuolio Puodžiūnkiemis 1949, J. Baltušio Parduotos vasaros 2 knygos 1957–69, J. Avyžiaus Kaimas kryžkelėje 1964, Sodybų tuštėjimo metas 4 dalys 1970–89, V. Bubnio Alkana žemė 1971, V. Juknaitės Šermenys 1990 ir kita).
Didžiausi meniniai laimėjimai susiję su pastanga psichologizuoti ir intelektualizuoti realistinį romaną, moderninti pasakojimo raišką (V. Mykolaičio‑Putino Altorių šešėly 1933, M. Sluckio Adomo obuolys 1966, B. Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliai 2 dalys 1979–85, S. Šaltenio Kalės vaikai 1990, J. Ivanauskaitės Ragana ir lietus 1993, išeivijoje rašyti romanai – J. Jankaus Naktis ant morų 1948, Anapus rytojaus 1978, M. Katiliškio Užuovėja 1952, Miškais ateina ruduo 1957, A. Landsbergio Kelionė 1954, B. Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai 1956, A. Škėmos Balta drobulė 1958). Estetine stilizacija ir specifine fraze pasižymi A. Vaičiulaičio Valentina (1936), K. Borutos Mediniai stebuklai (1938), Baltaragio malūnas (1945), J. Baltušio Sakmė apie Juzą (1979). Satyrinio groteskinio romano pavyzdžių sukūrė I. Šeinius (Siegfried Immerselbe atsijaunina 1936), P. Cvirka (Frank Kruk 1934), B. Sruoga (Dievų miškas 1957). Modernizmo ir postmodernizmo poetikos sąlytyje sukurta realybę ar istoriją subjektyviai transformuojančių, nuo ideologijų atsiribojančių, erotinę vaizduotę ir kalbėseną išlaisvinančių romanų (I. Mero Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius 1976, R. Gavelio Vilniaus pokeris 1989, Vilniaus džiazas, J. Kunčino Tūla, abu 1993, L. Gutausko Vilko dantų karoliai 3 tomai 1991–97, M. Ivaškevičiaus Žali 2002, V. Parulskio Trys sekundės dangaus 2002). Didžiausiais tiražais leidžiami populiariajai literatūrai priklausantys romanai – detektyviniai, meilės, kriminaliniai, fantastiniai romanai (V. Ažušilio, E. Kalėdos, E. Malūko, J. Pilyponio, V. Rožuko, E. de Strozzi, D. Vaitkevičiūtės, t. p. Skomanto slapyvardžiu pasirašinėjusių autorių).
L: J. Žėkaitė Lietuvių romanas Vilnius 1970; A. Kalėda Romano struktūros matmenys Vilnius 1996; G. Lazdynas Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje Kaunas 1999, Vokiečių Bildungsromanas Šiauliai 2003; P. Cartier Įvadas į didžiąsias romano teorijas Vilnius 2001; I. Watt The Rise of the Novel London 1957; M. McKeon Theory of the Novel: A Historical Approach Baltimore 2000; S. Moore The Novel: An Alternative History London–New York 2010; Ch. Bode Der Roman München 2011.
389