Romãnija (Romagna), Šiaurės Italijos istorinė sritis tarp Reno ir Sillaro upių šiaurėje bei vakaruose ir Apeninų kalnų šiaurinės dalies pietuose. Apima Emilijos-Romanijos regiono rytinę, Marchės šiaurinę ir Toskanos šiaurės rytų dalis, visą San Mariną (iš viso apie 6380,6 km², 2014 gyveno apie 1,28 mln. žm.). Didžiausi miestai: Ravenna, Cesena, Faenza, Forlì, Imola, Rimini ir San Marinas.
Šv. Vitalės bazilika Ravennoje (547)
Istorija
Pirmieji žinomi srities gyventojai – umbrai, kurie kalbėjo italikų kalba. 5 a. pr. Kr. čia apsigyveno gališkos senonų gentys, kurios išstumtos pasibaigus Pūnų karams. Kaip atskiras regionas pirmą kartą paminėtas 5 amžiuje. Žlugus Vakarų Romos imperijai sritis priklausė Bizantijos valdomam Ravennos egzarchatui ir vadintas Romanija, kad skirtųsi romėnų ir gretimos langobardų gyvenamos teritorijos. 751 Romaniją nukariavo langobardų karalius Aistulfas. 1278 Vokietijos karalius Rudolfas I perleido Romaniją popiežiui. Vėliau popiežių valdžia regione buvo nominali, faktiškai Romanija buvo pasidalijusios įtakingos giminės (pvz., Ordelafiai, Malatestos ir kiti), kai kurias Romanijos dalis kartais pajungdavo Florencijos ir Venecijos respublikos. Pagal Cateau‑Cambrésis taiką (1559) Romaniją pasidalijo Farnese’ių giminė, Parmos ir Piacenzos, Ferraros, Modenos ir Reggios kunigaikštystės ir Popiežiaus sritis.
viduramžių pilis Brisighelloje (Ravennos provincija)
1796 Romaniją okupavo Prancūzija, sritis suskirstyta į Ravennos ir Forlì provincijas. 1815 Vienos kongresas atkūrė buvusią padėtį. 1860 įkūrus Italijos karalystę, Romanijai nebuvo suteiktas atskiras statusas. 20 a. srities autonomijos reikalavo daug intelektualų, nes ji išsiskyrė kultūriniu savitumu ir respublikoniškomis gyventojų pažiūromis. 20 a. 10 dešimtmetyje susikūrė atsiskyrimo nuo Emilijos-Romanijos siekiantis judėjimas, jo propaguojamai nuostatai 2009 pritarė apie 80 % referendume balsavusių asmenų (dalyvavo apie 34 % regiono gyventojų, todėl referendumas paskelbtas neįvykusiu).