romãninio stliaus architektūrà – svarbiausia romaninio stiliaus meno šaka.
Bendrieji bruožai
Susiklostė būdingi pastatų tipai: pilis, vienuolynas, bažnyčia. Statyta iš tašyto akmens luitų, kai kur (Šiaurės Nyderlanduose, Vokietijoje) – iš degtų plytų, nuo 12 a. atsirado ir mišrių (akmens ir plytų) konstrukcijų. Naudotas kiautinis (iš akmens arba plytų sumūryti išoriniai sluoksniai, o tarpas tarp jų užpildytas smulkiais akmenimis ir skiediniu), kvadrinis (mūryta iš kvadrų) mūras. Statiniuose ryšku gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, aiškiai suskaidyti tūriai, storos sienos su nedaug angų, santūri puošyba. Svarbiausias elementas – pusapskritė arka. Sakralinėje architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais, kuriuos rėmė kontraforsais sutvirtintos sienos, kolonos arba pilioriai. Bažnyčių fasaduose komponuoti 1 arba 3 portalai, 1 arba 2 bokštai, dar 2 bokštai kartais statyti transepto galuose. Centrinis bokštas (kartais – kupolas) mūrytas transepto ir navų sankirtoje. Presbiteriją juosė 3, 5 arba 7 apsidžių ir apsidolių (mažų apsidžių) vainikas, jos statytos ir prie transepte įrengtų koplyčių. Vidaus erdvė išilgai dalyta navomis ir skaidyta į travėjas; statyti apėjimai (empora). Ankstyvojo romaninio stiliaus (11 a.) pastatai dažniausiai su medinėmis lubomis, 11 a. pabaigoje pradėjo plisti skliautinės perdangos.
Prancūzijoje
10 a.–12 a. viduryje Prancūzijoje intensyviai plėtojosi netaisyklingo plano miestai (Cluny, Avinjonas, jo istorinis centras – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1995, Carcassonne’as, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997). 10 a. Šv. Filibero bažnyčios Tournus (Sonos ir Luaros departamentas) kriptoje buvo suprojektuotas deambulatorijus su jį supančiomis koplyčiomis. Vieni ankstyviausių išlikusių romaninio stiliaus sakralinių statinių – Šv. Hilarijaus bažnyčia Poitiers (10 a., 1870 restauruota, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998), Saint‑Michel‑de‑Cuxa vienuolynas (Pietų‑Pirėnų regionas, apie 1009–40), viena didžiausių romaninio stiliaus bazilikų Europoje – Šv. Sernino Tulūzoje (1080–1120), pastatytos įtvirtintos feodalų pilys (Langeais, Indre’o ir Luaros departamentas, 10 a. antra pusė, Plessis‑Bourré prie Luaros, Meno ir Luaros departamentas, Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo Caene, abi 1047). Normandijoje ir Šampanėje pastatytas bažnyčias nuo 12 a. pradėta pradėta dengti kryžminiais nerviūriniais skliautais (Šv. Remigijaus bazilika Reimse, 11 a.), Provanse paplito nesudėtingo plano vienanavės (Dievo Motinos katedra Avinjone, 12 a.) ir cilindriniais skliautais dengtos trinavės bažnyčios.
Dievo Motinos katedra Poitiers (11–12 a.)
Vakarų Prancūzijos bažnyčių pagrindinis fasadas puoštas arkatūromis, kolonomis, skulptūromis, horeljefais (Dievo Motinos katedra Poitiers, su kitais Santiago de Compostelos kelio statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998, Šv. Savino vienuolyno bažnyčia, Vienne’o departamentas, abi 11–12 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983). Šalies centrinėje dalyje bažnyčios dažniausiai statytos iš vulkaninio akmens (aukštos, kelianavės), pietvakarinėje – iš kalkakmenio (vienanavės su kupolais). Reikšminga ir savita Burgundijos romaninio stiliaus architektūros mokykla – susiklostė penkianavės su 2 transeptais bazilikos tipas (daugiausia paplito Vokietijoje): Šv. Petro bazilika Cluny (1088–1131, neišliko), katedros – Šv. Lozoriaus Autune (1132), Šv. Marijos Magdalietės Vézelay (1096–1132, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979).
Italijoje
Šv. Dominyko katedros Parmoje baptisterija (baigta 1270, architektas ir skulptorius B. Antelami)
11–12 a. Italijoje išsiskyrė regioniniai romaninio stiliaus savitumai (daugiausia sakralinių pastatų architektūroje). Šiaurės ir Vidurio Italijoje (Lombardijoje, Emilijoje‑Romanijoje) pastatyta bažnyčių su grakščiais marmuriniais portalais ir arkatūromis fasaduose (Šv. Ambraziejaus bazilika Milane, 1098, Šv. Abondijaus bažnyčia Como, 11 a., Šv. Geminiano katedra Modenoje, 1099–1184, su miesto kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997, Šv. Zenono bažnyčia Veronoje, Šv. Dominyko katedra Parmoje, abi 12 a.), čia susiklostė tipiškas romaninio stiliaus sakralinių pastatų kompleksas – atskirai stovinti bazilika, kampanilė ir baptisterija (12 a. pradžios Katedros, arba Stebuklų, aikštės ansamblis Pisoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987). Diduomenės gyvenamieji namai buvo su uždarais kiemais, apjuosti gynybiniais parapetais su mašikulomis.
Toskanos srities (Florencija, Asyžius) pastatams būdinga inkrustacinis stilius – įvairiaspalvių marmuro plokščių su inkrustacijomis puošyba (Šv. Minjato ant Kalno bažnyčia Florencijoje, 1018–1207, su miesto kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1982). Pjemonto ir Ligūrijos sakraliniuose pastatuose derinta Lombardijos ir Prancūzijos architektūros formos (Šv. Andriejaus katedra Vercelli, architektas ir skulptorius B. Antelami, 1227), Marchės – Lombardijos ir Bizantijos architektūros elementai (Šv. Kirijako katedra Anconoje, 11–13 amžius). Sicilijoje pastatyta Admirolo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (manoma, apie 1143), medžioklės namai Zisa (pradėti 1154, abu Palerme), katedros – Monrealėje (1189), Cefalù (pradėta 1131, abi prie Palermo); jų architektūroje dera Bizantijos, islamo ir normanų meno formos.
Šv. Minjato ant kalno bažnyčia Florencijoje (1018–1207)
Ispanijoje
9 a. Ispanijos šiaurinėje dalyje susiklostė savita protoromaninė architektūra (Astūrijos sr. bažnyčios su Astūrijos istorinės srities kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985). 11 a. pradžioje Katalonijoje (romaninės Vall de Boí slėnio bažnyčios – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000) pradėjo formuotis romaninis stilius, artimas Lombardijos mokyklai (tiltas per Fluvijos upę Besalú, Katalonija, 12 amžius). Ankstyviesiems romaninio stiliaus pastatams (bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos vienuolyno Ripollyje, prie Geronos, 1010–32, Šv. Izidoriaus Leone, Šv. Martyno Frómistoje, prie Palencijos, abi apie 1060, katedros – Santiago de Compostelos, apie 1080–1211, Lugo, 1129) būdinga gausi puošyba akmens drožiniais, vėlyvojo laikotarpio (katedros – Senoji Salamancoje, pradėta 1140, Zamoros, 1154–74) – navos ir transepto sankirtoje iškilę puošnūs kupolai (vadinamieji simborijai).
Vokietijoje
Speyerio katedra (pradėta 1030)
Vokietijoje susiklostė 2 bazilikų tipai: savito plano bazilika su 2 chorais priešinguose galuose ir 2 transeptais (Saksonijos mokykla; Švč. Mergelės Marijos katedra, po 1046, ir Šv. Mykolo bažnyčia, 1010–20, abi Hildesheime, abi pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985), ilga trinavė su keletu bokštų bazilika (katedros – Šv. Martyno ir šv. Stepono katedra Mainze, 1009–36, Šv. Petro Wormse, 12 a. pradžia, Speyerio, pradėta 1030, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981).
Didžiojoje Britanijoje
11–12 a. Didžiojoje Britanijoje paplito bažnyčios su kvadratinio plano bokštais, storomis sienomis, ilgomis (iki 170 m) siauromis navomis. Raiškiausi pavyzdžiai – katedros: Švenčiausiosios Trejybės Norwiche (1096–1145), Šv. Albano Saint Albanse (Hertfordšyro grafystė, 11 a.), Šv. Petro, šv. Pauliaus ir šv. Andriejaus katedra Peterborough (1118–1238), Canterbury (11 a., su miesto kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988), Durhamo (pradėta 1093, su pilimi – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986; visos vėliau įgavo gotikos bruožų).
Europos kitose šalyse
Kiti žymesni romaninio stiliaus paminklai: Čekijoje – Šv. Martyno bažnyčia Prahoje (1178–87), Danijoje – Ribės katedra (1150–1250), Šv. Benedikto bažnyčia Ringstede (12 a. pradžia), Lenkijoje – Vavelis, Šv. Andriejaus bažnyčia Krokuvoje (po 1086), Švč. Mergelės Marijos ir šv. Aleksijaus bažnyčia Tume (prie Łęczycos, 1161), Norvegijoje – Nidaroso katedra Trondheime (apie 1152–1320), Stavangerio katedra (manoma, 12 a. pradžia), Vengrijoje – buvusio vienuolyno bažnyčia Zsámbéke (pradėta apie 1220).
Lietuvoje
Lietuvos architektūroje romaninio stiliaus elementų atsirado plintant krikščionybei (13 amžius). Romaninio stiliaus bruožai pynėsi su vietinėmis tradicijomis, vėliau – su gotikos bruožais.
1729