romãninis stlius (lot. Romanus – Romos, romėnų), romãnika, architektūros ir dailės stilius, 10–12 a. (kai kur ir 13 a.) plitęs Vidurio ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. Romaninis stilius laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu meno stiliumi. Labiausiai išsiplėtojo Prancūzijoje (daugiausia Burgundijoje). Derinta senovės Romos, Karolingų renesanso, Otonų renesanso, Bizantijos ir germanų architektūros ir dailės tradicijos; perimta ankstyvosios krikščionybės sakralinių pastatų sandara. Romaninio stiliaus plitimą skatino vienuolių ordinų (daugiausia benediktinų, cistersų, kartūzų; jie buvo ir svarbiausi meno globėjai ir statybų užsakovai) veikla – reikėjo didesnių bažnyčių, kuriose tilptų šventikai, vienuoliai ir šventųjų relikvijų aplankyti atkeliaujantys piligrimai. Terminas romanika pradėtas vartoti 19 a. Prancūzijoje. Romaninį stilių pakeitė gotika.
2271