romanstika, filologijos šaka, tyrinėjanti romanų kalbas, literatūrą, tautosaką ir romanų tautų dvasinę kultūrą. Romanistikos užuomazgų esama viduriniais amžiais, bet kaip mokslas susiformavo Renesanso epochoje, kai naujosios romanų kalbos nebebuvo laikomos lotynų kalbos dialektais. Pirmasis romanistas Dante traktate Apie liaudies iškalbą (De vulgari eloquentia, parašytas 1303–04, išleistas 1529) rašė apie bendrą italų, provansalų ir prancūzų kalbos kilmę. 15–16 a. formuojantis nacionalinėms literatūroms romaniškose šalyse sukurtos pirmosios norminės gramatikos (Ispanijoje – A. de Nebrijos Ispanų kalbos gramatika / Gramática de la lengua castellana 1492, Italijoje – G. F. Fortunio Šnekamosios kalbos gramatikos taisyklės / Regole grammaticali della volgar lingua 1541, Prancūzijoje – L. Maigret Prancūzų kalbos gramatikos traktatas / Tretté de la Grammaire française 1550, R. Estienne’o Prancūzų kalbos gramatikos traktatas / Traicté de la Gramaire Francoise 1569). 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Italijoje ir Prancūzijoje įkurtos mokslų akademijos, kurios išleido pirmuosius žodynus: italų kalbos Cruscos akademikų žodynas (Vocabolario degli Accademici della Crusca 1612), prancūzų kalbos Prancūzų akademijos žodynas (Dictionnaire de l’Académie françoise 1694). Iki 19 a. pradžios romanų kalbų tyrinėjimai siejami su konkrečių kalbų norminimu ir tobulinimu, bet intensyviai besiplėtojant lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai domėtasi ir bendromis romanų kalbų raidos tendencijomis, jų istorija. 19 a. romanistiką tyrinėjo jaunagramatikiai (W. Meyerio‑Lübke’s Romanų kalbų gramatika / Grammatik der romanischen Sprachen 4 tomai 1890–1902, Įvadas į romanų kalbotyros studijas / Einführung in das Studium der romanischen Sprachwissenschaft 1901, Romanų kalbų etimologinis žodynas / Romanisches Etymologisches Wörterbuch 1911), struktūrinės lingvistikos pradininkas F. de Saussure’as. Pirmą kartą remiantis struktūralistiniais metodais prancūzų kalbos gramatinė sistema aprašyta Ch. Bally knygose Trumpas stilistikos kursas (Précis de stylistique 1905), Prancūzų kalbos stilistika (Traité de stylistique française 1909), Bendroji ir prancūzų kalbotyra (Linguistique générale et linguistique française 1932). Romanų kalbų istorinių lyginamųjų tyrimų objektu 20 a. antroje pusėje buvo šnekamoji lotynų kalba, jos diferenciacija, romanų kalbų kilmė (K. Baldingeris, D. Norbergas, E. Pulgramas, W. von Wartburgas ir kiti). Sudarinėjamos naujos istorinės gramatikos ir etimologiniai prancūzų (M. Regula, W. von Wartburgas), italų (G. Alessio, C. Battisti, L. Devoto, G. Rohlfsas, R. P. Tekavčićius ir kiti), ispanų (J. Corominasas) kalbų žodynai. R. A. Hallas išleido istorinę lyginamąją romanų kalbų gramatiką Romanų kalbų istorija (External history of the Romance languages 1974), lyginamosios fonologijos ir morfologijos tyrimus Protoromanų fonologija (Proto‑Romance phonology 1976), Protoromanų morfologija (Proto‑Romance morphology 1983). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje romanistiką tyrinėja X. A. Álvarezas, M. Bréa, C. A. Garabato ir kiti. Romanistikos problemos gvildenamos žurnaluose Revista de Filologia románica (nuo 1983 Ispanijoje), Revue des langues romanes (nuo 1870), Revue de linguistique romane (nuo 1925, abu Prancūzijoje), Romance philology (nuo 1995 Jungtinėse Amerikos Valstijose) ir kituose.
LIETUVOJE 1579 įkurtame Vilniaus universitete pirmiausia buvo mokoma klasikinių (lotynų) kalbų. Manoma, jau tada Vilniaus universitete pradėta dėstyti prancūzų kalbą, nors į paskaitų tvarkaraštį ji įtraukta tik 18 a. pabaigoje. Nuo 19 a. pradėta dėstyti italų kalbą, Vilniaus universitete nuolat dirbo prancūzų ir italų kalbų lektoriai. Pirmoji Romanų kalbų mokslo ir literatūros katedra įkurta 1924 Lietuvos universitete Kaune (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas). Apie 1933 Vytauto Didžiojo universitete pradėta dėstyti ispanų kalbą. 1945–57 Vilniaus universitete veikė Svetimų kalbų katedra, 1958 reorganizuota į Užsienio kalbų bei Romanų ir Germanų kalbų katedras. 1962 įkurta Prancūzų kalbos katedra, 1995 reorganizuota į Prancūzų filologijos ir Romanų kalbų katedras. Romanų kalbų katedra yra pirmoji Vilniaus universitete katedra, kurioje kaip antroji užsienio kalba dėstomos keturios romanų – prancūzų, ispanų, italų, portugalų – kalbos; prancūzų kalba dėstoma ir kaip pirmoji (dalykinė) kalba. 1999 reorganizavus Filologijos fakultetą katedra perėjo į naujai įsikūrusį Užsienio kalbų institutą. 2011 prancūzų kalba studijuojama ir tęsiami moksliniai tyrimai Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete (iki 2011 Vilniaus pedagoginis universitetas), Vytauto Didžiojo universitete, lietuvių ir ispanų, lietuvių ir italų kalbų specialistai rengiami Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, anglų ir ispanų kalbõs – Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute. Romanų kalbas populiarina Prancūzų kultūros centras, Italų kultūros centras, Cervanteso institutas, Dante’s Alighieri draugija. D. Čepelis parašė pirmąją romanistikos Lietuvoje apžvalgą Romanų kalbos Lietuvoje (1976, prancūzų kalba).
214