románsas (isp.; pranc. romance), kamerinės muzikos žanras; dažniausiai – nedidelis kūrinys balsui su instrumento pritarimu. Solo dainos atmaina, pasižyminti lyriškumu, jausmingumu, vyraujančia meilės tematika.
Skirtingų epochų ir tautų muzikoje romanso samprata įvairavo. 14–16 a. Ispanijoje romansu vadintos klajojančių muzikantų epinės dainos. Ilgainiui romansu pradėta vadinti ispanų profesionalių kompozitorių vienbalsiai ir daugiabalsiai kūriniai, turintys buitinės bei liaudies muzikos bruožų. Prancūzų muzikoje nuo 18 a. romansu vadinta sentimentali paprastos, grakščios išraiškos strofinė daina (vienas pirmųjų autorių – J.‑J. Rousseau); paplito komiškojoje operoje, vokiečių zingšpylyje. Per Didžiąją prancūzų revoliuciją romansas įgijo daugiau dramatiškumo (E. N. Méhulis, F.‑J. Gossecas). Romantizmo epochoje romansas įsigalėjo įvairių tautų solinėje vokalinėje muzikoje, aptinkamas G. Verdi ir kitų kompozitorių operose. Romanso pobūdžio kūrinių sukūrė Vakarų Europos kompozitoriai romantikai F. Schubertas, R. Schumannas, F. Chopinas, F. Lisztas J. Brahmsas, H. Wolfas, E. H. Griegas. Dėl prancūzų muzikos įtakos 19 a. romansas ypač išpopuliarėjo Rusijoje. Juos kūrė M. Glinka, A. Dargomyžskis, C. Cui, M. Musorgskis, N. Rimskis‑Korsakovas, P. Čaikovskis, 20 a. – D. Šostakovičius, G. Sviridovas. Savitą vietą Rusijoje buvo užėmęs ir čigoniškasis romansas, kuris atsirado iš buitinės muzikos. Romanso pobūdžio solo dainos paplitusios įvairių tautų pramoginėje muzikoje.
Nuo 18 a. romansais vadinami ir pabrėžtinai melodingi lyriški instrumentiniai muzikos kūriniai (tokia romanso turinio traktuotė ypač būdinga vokiškajai tradicijai). Tai L. van Beethoveno du romansai (Romanze) smuikui ir orkestrui, R. Schumanno trys romansai fortepijonui. Romansai gali sudaryti instrumentinio ciklo dalį (W. A. Mozarto koncerto fortepijonui ir orkestrui d‑moll II dalis, R. Schumanno ketvirtosios simfonijos II dalis).
1822
lietuvių romansai
Lietuvoje kaip liaudies vokalinės muzikos žanras romansas plito nuo 20 a. pradžios. Tai dažnai individualios (anoniminės ar žinomo autoriaus) kūrybos lyrinė sentimentali daina. Gyvuoja nerašytiniu (atlikimo) arba rašytiniu (asmeniniai dainynai, atminimų albumai ir kita) būdu. Vyrauja meilės ar gamtos lyrika, dažni melodramatiški, naiviai moralizuojantys ar graudenantys motyvai, romantizuotos buitinės situacijos, žiaurios scenos (vadinmasis žiaurusis romansas), individualizuojamos jausminės būsenos. Vieni romansai panašūs (kartais kompiliaciniai) į tradicines lietuvių liaudies dainas, kiti – į mėgėjų ar profesionalų romansus, pramogines dainas, tarptautinį miesto folklorą (Jau ruduo atėjo, Kam mane meilė kankina, Nutūpė balandis palangėj, Sėdžiu ant akmens). Dainuojami egzaltuotai, solo ar ansambliškai, kartais pritariama akordeonu, gitara, mandolina. Liaudies romanso estetika ir ištakos turi sąsajų su naiviuoju menu. Romansai renkami ir tyrinėjami kaip naujoviškumo liaudies muzikoje reiškiniai. Lietuvių profesionaliojoje muzikoje romanso pobūdžio solo dainų sukūrė J. Naujalis, Č. Sasnauskas, S. Šimkus, B. Dvarionas, A. Belazaras, V. Kairiūkštis, A. Raudonikis ir kiti.
1352