románsas (isp.; pranc. romance), jausmingas lyrinis eilėraštis dažniausiai nelaimingos meilės tema. Ispanijoje romansais vadinama tautosakos žanras – epinė nacionalinė daina (jų rinkinys –romanseras), Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje – labiau lyrinis meilės eilėraštis (daina), Anglijoje – herojinės prozos ir epinės poezijos žanras (nuotykiniai, fantastiniai, alegoriniai kūriniai; kurtuazinė literatūra, riteriniai romanai ir poemos, vėliau gotikinis romanas ir istorinis romanas). Romansas kaip pasakojamosios dainos žanras susiklostė Renesanso epochoje ir kaip lyrinis eilėraštis, kuriam rašoma muzika, išplito 18–19 a. Europos šalių literatūroje. Būdinga epinis pasakojimas, melancholija, meilės istorijų tematika, melodingumas, pakartojimai, refrenai. Romansų parašė vokiečių rašytojai A. von Chamisso, J. W. Goethe, H. Heine, L. Uhlandas, prancūzų – E. D. Parny, P. Verlaine’as, rusų – A. Puškinas, V. Žukovskis ir kiti.
Romanso žanras lietuvių literatūroje
Lietuvoje 19 a. antroje pusėje romansų parašė A. Vienažindys. J. Mikuckis eilėraščių rinkinyje Auštant (1912) kai kuriuos eilėraščius pavadino romansais. Tautosakinių motyvų romansų parašė K. Binkis (eilėraštis Gėlės iš šieno), B. Sruoga (eilėraščiai Mano sieloj šiandie šventė, Gimnazisto meilė), S. Nėris (eilėraščiai Lauk manęs, Pabučiavimas, Valkata). K. Jakubėno II pasaulinio karo metais sukurtoje poezijoje vyrauja vargo, sunkios valstiečių dalios ir sielvarto motyvai. Romansų rašė A. Baltakis, T. A. Rudokas (1966–2012), P. Širvys.