romantizmas

romantzmas (pranc. romantisme), literatūros ir meno kryptis, susiformavusi 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje kaip priešprieša klasicizmo normatyvinei tradicijai ir Šviečiamojo amžiaus idėjoms. Skatino kūryboje atmesti idealizavimo, harmonijos, racionalumo, tipiškumo ir tvarkos principus, pabrėžė asmenybės, subjektyvumo, iracionalumo, vaizduotės, jausmo reikšmę kūrybos procesui ir reiškinių vertinimui. Romantizmo sąvoka daugiareikšmė (1948 anglų rašytojas F. L. Lucasas paskelbė 11 396 romantizmo apibrėžimus). 17 a. sąvoka romantinis vartota apibūdinti avantiūristinius ir herojinius pasakojimus, parašytus romanų kalbomis, 18 a. terminas taikytas viduramžių ir Renesanso literatūrai, išsiskiriančiai neįprastumu ir liūdnu jausmingumu, 18 a. pabaigoje romantizmu imta vadinti meno kryptis. Romantizmas reiškė pasipriešinimą mechaniškoms ir statiškoms mąstymo formoms, aukštinta laisvės, gamtos, prigimties, tautos idėjos. Romantizmas formavosi po nusivylimo Prancūzijos revoliucija, industrinės buržuazinės visuomenės iškilimo laikotarpiu, todėl buvo stipriai veikiamas individo, išėjusio iš feodalinių luomų į buržuazinius, ideologijos. Šiai ideologijai būdinga humanizmo ir individo vertės teigimas, laisvės demonstravimas tironijai ir sugedusiai visuomenei, didelis nusivylimas naujų konkurencinių santykių žiaurumu, civilizacijos techniškėjimu, sumaterialėjimu ir susvetimėjimu (F. Schillerio traktatas Apie naivią ir sentimentalią poeziją / Über naive und sentimentalische Dichtung 1795). Romantizmo estetika kaip antropologinio pasaulėvaizdžio reiškėja siejama su I. Kanto iškeltais klausimais, kaip žmogaus gyvenime dvasios laisvė suderinta su gamtinio pasaulio būtinumo dėsniais ir kaip subjektyviai sąmonei duotas pažinti objektų pasaulis. Klasikinė vokiečių filosofija kūrė naujo tipo idealistinę estetiką, pagrįstą dualistinio vaizdinio (simbolio) idėja: kūrinys gražus, nes jame susitinka subjektyvi sąmonė su jai duotu pažinti pasauliu, dorovinės valios laisvė – su gamtiškuoju būtinybės dėsniu. Iš dialektinės meno ir visos būties sampratos kilo filosofinė romantinė ironija, pabrėžianti, kad nėra aiškių ribų tarp to, kas didinga ir menka, subjektyvu ir objektyvu, gera ir bloga. Romantizmo estetika įtvirtino panestetizmo idėją, pagal kurią menas pripažįstamas aukščiausia žmogaus veiklos sritimi. Sureikšminta grožio nepraktiškumo ir meninio vertinimo subjektyvumo principai. Romantikai meną aiškino kaip įkvėpimą, vidinę kūrybinės aistros ugnį, žibintą, kurio šviesoje atsiskleidžia gilesnė pasaulio esmė, nei ją leidžia pamatyti racionalus, priežastiniais dėsniais besiremiąs pažinimas.

romantizmo literatūra

romantizmo architektūra

romantizmo dailė

romantizmas muzikoje

romantizmas balete

romantizmas teatre