romantzmas Lietuvõs architektroje
Romantizmo sąjūdis Lietuvoje kilo tarp 1831 ir 1863 sukilimų. Lemiamą įtaką Lietuvos romantizmo architektūros savitiems reiškiniams atsirasti turėjo Lietuvoje (pirmiausia Vilniaus universitete) kilęs kultūrinis sąjūdis, domėjimasis Abiejų Tautų Respublikos istorija, lietuvių kalba, tautosaka, Vilniaus universitete studijas baigę architektai ir tuo metu Lietuvoje dirbę mecenatų pakviesti kitų šalių architektai (F. A. Stüleris, H. Marconi, C. L. Anichini, G. von Schachtas).
Rusijos carinei valdžiai 1832 uždarius Vilniaus universitetą, Architektūros katedros absolventai (T. Tišeckis, F. Rimgaila, K. Gregotovičius, D. Kulakovskis, A. Ranvydas, S. Kerbedis; dauguma mokėsi pas prof. K. Podčašinskį) dar 3 dešimtmečius projektavo pastatus Lietuvos miestuose ir dvaruose. Šiam laikotarpiui būdingas polinkis kurti emociškai įtaigų, bet apytikrį vieno arba kito praeities stiliaus įspūdį atspindi dar palyginti paviršutinišką istorinės architektūros pažinimą.
Romantizmas labiausiai reiškėsi sakralinėje ir dvarų architektūroje. Susiklostė šios stilistinės romantizmo kryptys: romantinis (arba avangardinis) klasicizmas, romantinė (romantizmo) neogotika, romantinis (romantizmo) neobarokas, arkadų stilius, itališkųjų vilų stilius, vietines tradicijas perėmusi statyba iš akmens mūro ir medžio.
L: Lietuvos architektūros istorija t. 3 Vilnius 2000.
Sakralinė architektūra
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Pabaiske (1836, architektas K. Obrębskis)
Romantizmo laikotarpio sakraliniai pastatai statyti tik Lietuvos periferijos miesteliuose; nepaisant Katalikų Bažnyčiai taikomų suvaržymų, statybų padaugėjo. Statytos nedidelės halinės stačiakampio plano bažnyčios; kitaip nei klasicistinės, jos turėjo vieną arba du bokštus. Vidaus erdvė dengta medinėmis lubomis, rečiau – mūro skliautu. Profesionalių architektų iš medžio arba akmenų statytose bažnyčiose žymu etninei architektūrai būdingas formų lakoniškumas. Dalis akmeninių bažnyčių yra romantinio klasicizmo krypties (Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Pabaiske, 1836, lenkų architektas K. Obrębskis, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Nedzingėje, 1845, architektas K. Gregotovičius, Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia Eišiškėse, 1852, architektas ir istorikas T. Narbutas). Jos bebokštės, su portikais arba be jų, orderiniai elementai supaprastinti.
Klasicizmo ir arkadų stiliaus deriniai plito Žemaitijoje (Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Skuode, 1850, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia Laukuvoje, 1856, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Vainute, 1866), juos dažnai taikė architektas K. Gregotovičius (evangelikų liuteronų bažnyčia Tauragėje, 1843, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Naujame Strūnaityje, 1842–58). Bažnyčiose dažnai išryškinta medžiagos faktūra (Nemunėlio Radviliškio evangelikų liuteronų bažnyčia, 1854, architektas Kosowskis; mūryta iš dolomito ir raudonų plytų). Šventoriuose, kapinėse, dvarų sodybose plito akmens mūro koplyčios (Skrebiškių, 1848, Alksniupių, 1853, Kražių, 19 a. vidurys, Rodų, 1861, architektas C. L. Anichini). Jos kompaktiškos, bebokštės, puoštos gotikos, arkadų stiliaus motyvais.
Medinių bažnyčių plano ir erdvės struktūra panaši į mūrinių. Būdinga pusapskričių arkų langai (Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Babtuose, 1853, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Inturkėje, 1855), neogotikiniai bokšteliai ir smailiaarkės angos (medinė bažnyčia Radviliškyje, 1870, neišliko). Dažnos modifikuotų klasicizmo formų bažnyčios su portikais (Šv. Jurgio bažnyčia Šalčininkėliuose, 1834, architektas K. Podčašinskis, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Paberžėje, Kėdainių rajono savivaldybė, 1859), kartais sekta baroko kompozicijos principais (Šv. Onos bažnyčia Slavikuose, 1835, Vievio bažnyčia, 1859, neišliko).
Romantizmo laikotarpio naujas menines idėjas ryškiai atspindi romantinės neogotikos kryptis. Ji plito mišraus mūro (plytų ir akmenų) pastatuose; žymesni: Rasų kapinių Vilniuje Didžioji koplyčia (1838–50), Šv. Onos bažnyčia Dūkštose (1856, abiejų architektas T. Tišeckis), Šv. Juozapo bažnyčia Karvyje (1865, inžinierius E. Aleksandravičius), Svėdasų koplyčia (1848), Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Musninkuose (1865). Raiškų vadinamojo paprastojo gotikos stiliaus pastatą suprojektavo architektas H. Marconi – Šv. Antano Paduviečio bažnyčią Gižuose (1850). Šios krypties pastatuose dažniausia sekta anglų gotikai būdingu horizontaliu tūrio ir plokštumų dalijimu, fasadai tinkuoti, juose kartais išpieštos iliuzorinės detalės.
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia Gižuose (1850, architektas H. Marconi)
Vilniaus universiteto auklėtiniai (daugiausia architektas T. Tišeckis) sakraliniuose pastatuose plėtojo romantinio neobaroko kryptį. Bandyta naujai interpretuoti Lietuvos barokui būdingą dvibokštės bažnyčios tipą (Raudondvario bažnyčia, prie Kauno, 1856, neišliko, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Biržuose, 1858, abiejų architektas T. Tišeckis, statyboms vadovavo architektas C. L. Anichini). Savitą romantizmo architektūrą kūrė architektas F. Rimgaila (Šv. Onos bažnyčia Šiaulėnuose, 1866; joje dera vidurinių amžių ir naujųjų laikų architektūros formos).
L: Lietuvos architektūros istorija t. 3 Vilnius 2000.
Dvarų architektūra
Lietuvos dvarų sodybose tapo populiarūs angliškieji (peizažiniai) parkai ir netaisyklingai išdėstyti asimetrinės kompozicijos pastatai. Parkai (Kairėnų Vilniuje, pertvarkytas 19 a. pirmoje pusėje, dabar Vilniaus universiteto Botanikos sodas, Astravo, įkurtas 1851–62, Baisogalos, įkurtas 19 a. antroje pusėje, Pagryžuvio, įkurtas 1840–63, pastarojo architektas F. Rimgaila) planuoti su dirbtiniais ir natūraliais vandens telkiniais, apžvalgos kalneliais, oranžerijomis.
Pagryžuvio dvaro rūmai (1859, architektas F. Rimgaila)
Didikų rezidencijoms ir turtingų bajorų rūmams dažniausia taikytos romantinio klasicizmo formos (Astravo dvaro rūmai, architektas T. Tišeckis, 1841–62, Baisogalos dvaro rūmai, 19 a. antras ketvirtis, Pagryžuvio dvaro rūmai, architektas F. Rimgaila, 1859), t. p. itališkųjų vilų stilius (Belvederio dvaro rūmai, apie 1850). Vidutinės ir smulkiosios bajorijos dvarų sodybų pastatams didelę įtaką turėjo arkadų stilius (Panemunio dvaro rūmai, 1850, Barklainių dvaro rūmai, prie Krinčino, Raudondvario dvaro 2 svirnai, prie Kauno, abu 19 a. vidurys, Raguvėlės dvaro karčema, 19 a. pirma pusė, ir kluonas, 19 a. vidurys). Rūmų interjeruose plito bydermejeris.
Romantinės neogotikos kryptis dvarų sodybose taikyta rečiau nei bažnyčių architektūroje. Gotikinės angos ir dekoras dažniausia plito statiniuose, kurie statyti kaip dvaro sodybų akcentai (P. K. Bžostovskio dvaro sodybos vartai Paulavos respublikoje, dabar Merkinės kaimas, Šalčininkų rajono savivaldybė, Rokiškio dvaro malūnas, abu neišliko, Panemunio dvaro 2 bokštai, abu 19 a. vidurys), t. p. atnaujinant pilis (Raudondvario pilis, prie Kauno, atnaujinta 1840, Raudonės pilis, atnaujinta 1854–77).
Klasicizmo ir gotikos formų derinys būdingas italų architekto C. L. Anichini projektuotiems pastatams (Žiežmarių dvaro rūmai, apie 1857, Raudondvario klebonija, prie Kauno, 1855). Anglų neogotikos formos taikytos Raudondvario rūmuose (Radviliškio rajono savivaldybė, 1840, projekto autorius F. Dubois de Montpereux), pirmuosiuose Lentvario rūmuose (architektas G. von Schachtas, 1855). Dvarų sodybų ūkiniuose ir pagalbiniuose statiniuose (dažniausia statyti iš akmens) plito gotikos ir arkadų stiliaus motyvai (Daugirdiškių svirnas, Trakų rajono savivaldybė, architektas T. Tišeckis, 1857, išliko griuvėsiai).
Romantizmo laikotarpio smulkiųjų bajorų mediniams dvareliams (vadinamiesiems ponų namams) būdinga smailiaarkiai arba pusapskričiai langai (Mirabelio dvarelis, Kupiškio rajono savivaldybė, Panemunėlio dvarelis; abu neišliko), nesudėtingi portikai ir prieangiai (Švaininkų dvarelis, Panevėžio rajono savivaldybė, Sendvario dvarelis, Kelmės rajono savivaldybė), mezoninai su balkonais (Šilo Pavėžupio dvarelis, Kelmės rajono savivaldybė; neišliko).
L: Lietuvos architektūros istorija t. 3 Vilnius 2000.
1688