romantzmas Lietuvõs dailėjè
Raida, būdingi bruožai
Lietuvoje romantizmo idėjų klostymosi centras buvo Vilniaus universitetas, jas skleidė universiteto auklėtiniai T. Narbutas, J. I. Kraszewskis, A. Mickevičius, J. Słowackis. Dailėje romantizmo pradžia susijusi su Vilniaus universiteto dailės katedrų įsteigimu (1797–1805), prof. J. Rustemo pedagogine ir kūrybine veikla. 1832 uždarius Vilniaus universitetą romantizmas plito dvaruose, Vilniaus šviesuomenės salonuose. Spaudoje romantizmo idėjas skleidė V. Sirokomlė.
Dailininkų kūryboje vyravo su tautos istorija, religija, gamta, t. p. liaudies kūryba susijusios temos. Domėtasi tautos savitumu, kelta nepriklausomybės atgavimo idėja. Stengtasi priešintis susiklosčiusiai kūrybos žanrų hierarchijai – svarbesnis tapo peizažo, buitinis žanras. Kūriniuose ryšku vaizduotės, jausmų, intuicijos, individualumo sureikšminimas, racionalių, objektyvių, autoritetais grindžiamų meninės kūrybos bruožų nuvertinimas. Romantizmas Lietuvos dailėje neturėjo bendros stilistinės sistemos, bet daugelio dailininkų kūryboje ryšku dinamiškumas, ekspresyvumas, pasireiškiantis tiek kūrinio kompozicijoje, tiek kuriant koloritą, faktūrą. Romantizmo dailėje ryškesnis idėjų, temų ir siužetų aspektas, o meninei formai dažnai būdingas klasicizmo, akademizmo, bydermejerio stilių derinys.
Jono Rustemo kūryba
Romantizmo bruožai ypač ryškūs J. Rustemo portretinėje kūryboje (Autoportretas su feza, Tomo Zano portretas). Juose išryškinami individualūs asmenybės bruožai, vengiama kompozicinių standartų, siekiama gyvesnės plastinės raiškos. J. Rustemo scenovaizdžiuose (Romeo ir Džuljeta 1810), gyvuosiuose paveiksluose (Semiramidė 1823, Armida 1825) pabrėžiama dramatiška vaizduojamų epizodų kulminacija. Smulkiųjų formų kūriniuose – piešiniuose – išryškinami Lietuvos etniniai tipažai.
Jono Damelio kūryba
J. Rustemo mokinio tapytojo J. Damelio kūryboje vyrauja su Lietuvos istoriniais įvykiais susijusi tematika (Kryžiuočių magistro Ulricho von Jungingeno mirtis kovoje ties Žalgiriu, Twardowskis rodo Žygimantui Augustui Barboros Radvilaitės šešėlį, Grįžtanti Napoleono armija Vilniaus Rotušės aikštėje, apie 1814). Šių paveikslų siužetai dramatiški, juose atskleidžiami herojų jausmų ryškiausi proveržiai. V. Vankavičius romantizmo stiliaus portretuose vaizdavo iškilias romantiškas asmenybes, nutapė nemažai A. Mickevičiaus portretų vaizduodamas jį kaip tautos dainių – vienišių, keliautoją, tremtinį (Adomas Mickevičius ant Ajudaho uolos 1828).
Vincento Smakausko kūryba
V. Smakausko romantizmo stiliaus kūryboje vaizduojama Lietuvos istorija. 1822 dailininkas pirmasis užfiksavo nykstančią Trakų salos pilies sienų tapybą (12 piešinių su informaciniu straipsniu 1841 paskelbta žurnale Athenaeum). Jis nutapė ir reikšmingų Lietuvos istorinius įvykius vaizduojančių paveikslų, iliustravo romantizmo epochos rašytojų veikalų (A. Mickevičiaus Konradas Valenrodas 1828, J. I. Kraszewskio poema Vitolio rauda 1846 ir kitų).
Vincento Dmachausko kūryba
Vincentas Dmachauskas peizažuose dažnai vaizdavo kraštovaizdį su istoriniais (Kryžiuočiai ruošiasi pulti Punios pilį 1837), žanriniais (Naktigoniai pamiškėje 1854) motyvais, gamtą vaizdavo dramatiškomis, netipiškomis aplinkybėmis (Miško gaisras 1850). Jo kūryboje romantines nuostatas atspindi neįprastos šviesos (mėnesienos, gaisro) sukelti efektai; tai būdinga ir V. Dmachausko scenovaizdžiams (miško dekoracija S. Moniuszkos operai Halka, bažnyčios ir gotikinės salės dekoracija G. Donizetti operai Favoritė, sodo dekoracija G. Rossini operai Italė Alžyre).
V. Dmachausko Miško gaisras (aliejus, 1850, Lietuvos dailės muziejus)
Kanuto Rusecko kūryba
K. Rusecko Pjovėja (aliejus, 1844, Lietuvos dailės muziejus)
K. Rusecko kūrybą paveikė Vilniaus meno mokykla ir prancūzų romantikų (daugiausia T. Gericault), nazarėnų grupės dailininkų kūryba. Jo itališkojo laikotarpio kūryboje dažni romantizmui būdingi griuvėsių, krioklių motyvai (Apeninų kalnai su ožkomis 1826), italų portretuose (Besijuokiantis italas 1823) ryšku laisvesnė tapybos faktūra, raiškesni, gyvesni spalvų sąskambiai. K. Ruseckas sukūrė nemažai lietuviškų peizažų (Plikasis kalnas ir Bernardinų bažnyčia 1858, Tiškevičių malūnas Paplaujoje 1859), idealizuotų Lietuvos tautinių tipažų (Pjovėja 1844, Lietuvaitė su verbomis 1847).
Vaizdų albumai
Susidomėjimas gimtuoju kraštu, romantiškas didžiavimasis jo praeities paminklais išpopuliarino vaizdų albumus; garsiausias – J. K. Vilčinskio leistas Vilniaus albumas (1846–75), į jį įtraukti Lietuvos (J. Damelio, K. B. A. Kukevičiaus, Mykolo Kulešos, K. Rusecko, P. Smuglevičiaus, V. Vankavičiaus, A. Žameto) ir Rusijos (V. Sadovnikovo) dailininkų kūriniai (litografuoti J. Lemercier dirbtuvėse Paryžiuje). Į albumą sudėti garsių Lietuvos asmenybių (M. K. Oginskio, Barboros Radvilaitės, L. Sapiegos, M. Valančiaus) portretai, Vilniaus architektūros paminklai, dailės kūriniai, Vilniaus apylinkių vaizdai.
J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo viršelis (19 a. antra pusė, Lietuvos dailės muziejus)
Skulptūra
Skulptūroje romantizmas t. p. reiškėsi daugiausia su Lietuvos istorija susijusiais siužetais ir temomis. Tai ryšku H. Dmachausko kūryboje. Jo piešiniuose, plaketėse, medalionuose ir skulptūrose dažni 1794 ir 1831 sukilimų motyvai (T. Kosciuškos, J. Jasinskio medaliai), kūriniams būdinga formų dinamiškumas, emocionalumas. H. Dmachausko mokinė E. Skirmantaitė (1827–74) sukūrė istorinių asmenų bareljefų, 1863 sukilimo tremtinių medalių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo ir Gedimino horeljefinių kompozicijų (1870), skulptūrinę kompoziciją Vytis.
Romantizmo apraiškos kitų dailininkų kūryboje
Romantizmo ikonografiniai bruožai (Lietuvos istorijos įvykių, mitologijos, išskirtinių Lietuvos asmenybių, etninių tipų vaizdavimas) būdingi ir kai kuriems realistine maniera kūrusiems 19 a. antros pusės lietuvių dailininkams. K. Alchimavičius nutapė paveikslų lietuvių mitologijos ir istorijos siužetais (Lizdeika 1876, Gedimino laidotuvės 1888, Milda 1890), R. Švoinickis – patriotinėmis nuotaikomis paryškintų žanrinių siužetų (1863 m. sukilėlių patrulis pamiškėje), E. M. Römeris – romantiškų gamtovaizdžių, portretų (Antanas Strazdas 1877).
Antroji romantizmo banga – nacionalinis romantizmas – daugiausia reiškėsi grafikoje (literatūros kūrinių iliustracijose). Daugiausia grafikos sukūrė M. E. Andriolis (J. Słowackio, V. Sirokomlės, A. Mickevičiaus, J. I. Kraszewskio, J. F. Cooperio, T. Gautier, W. Shakespeare’o veikalų iliustracijos), jis t. p. išraižė ir reikšmingiems Lietuvos istoriniams įvykiams skirtų raižinių (Gedimino pilies statyba 1882).
Romantizmo pasaulėjautos bruožai, susiję su simbolizmo estetika, būdingi ir kai kurių 20 a. pradžios Lietuvos dailininkų – F. Ruščico, M. K. Čiurlionio, skulptorių P. Rimšos, A. Žmuidzinavičiaus, A. Varno ir kitų – kūrybai.
L: Europos dailė: Lietuviškieji variantai Vilnius 1994; Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos Vilnius 1996; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija t. 2 Vilnius 1997; V. Drėma Kanutas Ruseckas Vilnius 1997, Vincentas Smakauskas Vilnius 2001.
1310